baneris leidinys

karves jurginaiNuo seno balandžio 23 dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta su Jurginėmis, šv. Jurgio diena.
 
Šv. Jurgis - krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui jo vardas,  reiškia „žemdirbys“. Todėl Jurginių šventė švenčiama pavasarį, kai prasideda žemės darbai. Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę būdavo išgenami į ganyklas gyvuliai, arkliai išvaromi naktigonėn. Su šiuo laikotarpiu susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkolakių ritualai, iš kurių bene svarbiausias -  gaidžio aukojimas. Tą rytą niekam nevalia eiti iš trobos laukan, kol šeimininkas neapėjo sodybos ir nepaaukojo gaidžio.
zalnoriene„Kūryba man – gražių akimirkų fiksavimas ir truputis fantazijos“, - parodos atidarymo metu apie save kalbėjo šakietė dailės mokytoja Jūratė Žalnorienė.
 
Nuotr. Šilti, trapūs ir moteriški J. Žalnorienės darbai gimsta fiksuojant gražias akimirkas ir pridedant šiek tiek fantazijos.
 
Šakių viešosios bibliotekos Žiemos sodo galerijoje ketvirtadienį atidaryta antroji J. Žalnorienės tapybos darbų paroda „Belaukiant pavasario“. Kaip ankstesniuose Jūratės darbuose, taip ir dabartiniuose, vyrauja šiltumas, trapumas, moteriškumas bei gamtos grožis. Parodos autorė patikino, kad gamtos motyvai jos paveiksluose neatsitiktiniai – tiesiog dažniausiai ji tapo vasarą, kai gamta žydi visomis spalvomis.

Parodos metu nepamiršta ir Teresės Karūnaitienės eilėraščių knygelė vaikams „Iš gimtinės šaltinėlio“, kurią iliustravo J. Žalnorienė. Jai tai buvo nauja, bet smagi patirtis. „Keblumų svetimą tekstą iliustruoti nebuvo, gal sudėtingiau tapti vaiku ir pasaulį matyti jo akimis“, - į klausimą, kaip sekėsi iliustruoti knygelę, atsakė dailininkė.
matijosaitieneDar prieš Šv. Velykas Sintautų seniūnijos salėje atidaryta pirmoji Keturnaujienoje gyvenančios Gailinos Matijošaitienės kūrybos paroda „Rankdarbių skrynią pravėrus“.
 
Nuotr. Knygos, augalai ir įvairūs rankdarbiai - didžiausia Gailinos aistra.
 
Didžiąją dalį parodos ekspozicijos sudaro G. Matijošaitienės vąšeliu nerti darbai (staltiesės, servetėlės, užuolaidėlės ir kt.), taip pat kryželiu siuvinėti paveikslai. Neseniai moteris pabandė ir šilkografiją, tad parodoje eksponuojami ir keli nauji šia technika atlikti darbai.

Megzti parodos autorė pradėjo nuo devintos klasės, kai išėjo mokytis į Kudirkos Naumiestį. Po vidurinės mokyklos ji baigė virėjų kursus ir 25-erius metus dirbo pagal šią specialybę. Taip pat buvo ir laborantė, ir bendrabučio auklėtoja, ir kultūros namų direktorė, o dabar moteris dirba Šakių ligoninėje. Nemažiau nei darbų Gailina turi ir įvairių pomėgių. Jai patinka ne tik megzti, nerti, siuvinėti, bet ir užsiimti šilkografija, kurti puokštes, kolekcionuoti knygas, sendaikčius. Moteris su didžiule meile prižiūri ir originaliai kuria sodybos aplinką, už ką ne kartą apdovanota kaip gražiausios sodybos šeimininkė. Kadangi G. Matijošaitienė itin kukli moteris, net nėra susirinkusi visų apdovanojimų – ne dėl jų ji dirba. Namuose, klėtelėje, keturnaujienietė yra įkūrusi nediduką muziejų, kur laiko surinktus senus baldus, įrankius, buities rakandus. Ji pripažįsta, kad norėtų lipdyti molį, dirbti su dekupažu, kurti papuošalus, tačiau kūrybą riboja kuklios darbinės pajamos. „Knygos, menas, augalai – už juos atiduočiau viską, galėčiau būti nevalgius. Tokios mano silpnos vietos“, - pripažino parodos autorė.
kryziaus keliasAsta GVILDIENĖ
 
Nors vaizdas už lango praėjusį sekmadienį labiau priminė viduržiemį, tačiau skambėjo Velykų varpai - krikščioniškasis pasaulis minėjo Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventę. Kaip ir visoje šalyje, taip ir mūsų rajone Didžiąją savaitę buvo gausu renginių, primenančių Viešpaties kančios ir mirties istoriją. Šakiečiai gausiai dalyvavo Didžiojo tridienio Adoracijose, Paskutinės Vakarienės Mišiose, Kryžiaus nešimo procesijoje, Velyknakčio liturgijoje ir Viešpaties Prisikėlimo procesijoje.
 
Nuotr. Į Kryžiaus kelią miesto gatvėmis išėjo daugiau nei 150 jaunų, vyresnio ir net garbaus amžiaus sulaukusių šakiečių.
 
Katalikų Bažnyčioje tradiciniai velykiniai renginiai prasideda jau Didįjį ketvirtadienį ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį. Didįjį ketvirtadienį minimos Paskutinės Vakarienės Mišios, o penktadienį einamas Kryžiaus kelias, prisimenant Viešpaties nukryžiavimą ir mirtį. Nors Didįjį Penktadienį oras buvo gan žiemiškas – pūtė žvarbus vėjas ir pradėjo snyguriuoti, Kryžiaus kelią miesto gatvėmis ėjo daugiau nei 150 šakiečių. Kiekvienas iš jų buvo – atskiras pasaulis su savo vidiniais išgyvenimais, su didžiosios pasaulio meilės pamokos apmąstymais.
padeka parodaKovo 25 dieną Seime vyko konkurso „Laisvės kovos“ darbų paroda, kurioje dalyvavo ir aktyvūs Šakių rajono mokyklų moksleiviai bei mokytojai.
 
Nuotr. Mokytoja Rasita Gokdere – viena iš pedagogių, pagerbtų Seimo nario Padėkos raštu už mokinių aktyvinimą.
 
Švietimo ir sporto skyriaus bei Seimo nario Mindaugo Basčio organizuotas konkursas susilaukė nemažo rajono mokyklų dėmesio. Projekte aktyviai dalyvavo „Žiburio“, V. Grybo, Griškabūdžio bei Kudirkos Naumiesčio V.Kudirkos gimnazijos, „Varpo“, Plokščių, Gelgaudiškio vidurinės mokyklos, Kidulių pagrindinė mokykla bei Sudargo skyrius, „Varpo“ vidurinės mokyklos Siesartėnų skyrius. Į Seime vykusią darbų parodą vyko 30 moksleivių ir jų mokytojai. Pedagogams buvo įteikti Padėkos raštai, kuriuos gavo ir tie mokiniai, kurių darbai buvo atrinkti ekspozicijai Seime.
galerija naujaAsta GVILDIENĖ
 
Praėjusį penktadienį pagaliau išsipildė ne tik floristės Daivos Bublaitienės, bet ir visų menui prijaučiančių žmonių svajonė – „Žiedų saloje“ duris atvėrė pirmoji meno galerija Šakiuose.  Tikriausiai neatsitiktinai pirmoji joje atidaryta  mūsų kraštiečio, pripažinimą pelniusio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, fotomenininko Rimaldo Vikšraičio paroda.  
 
Nuotr. Floristės D. Bublaitienės meno galerijoje iki balandžio 19 dienos galima aplankyti žymaus fotomenininko R.Vikšraičio darbų parodą.
 
Daugelį metų D. Bublaitienės puoselėta svajonė - savo gėlių salone įkurti nedidelę meno galeriją pagaliau išsipildė. Floristė dėkojo savo šeimai ir draugams, kurie ją palaikė ir padėjo šiam gražiam norui tapti kūnu ir siela, taip pat parodos organizatoriui šakiečiui fotografui Vidui Venslovaičiui bei darbų autoriui R. Vikšraičiui. Jam, pasak menotyrininko Tomo Pabedinsko, Lietuvos fotografijos scenoje tenka ypatinga vieta, nes jo kūrybos negalima tapatinti nei su lietuviškos fotografijos tradicijomis, nei su vyraujančiomis šiuolaikinės fotografijos tendencijomis. Atidaryme dalyvavęs Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis sveikino šakiečius su nuostabia dovana – privačių verslininkų atidaryta meno galerija, kuri nepadarytų gėdos ir didesniam miestui. „Tai pavyzdys ir sostinės, ir Kauno verslininkams, - tvirtino jis. – Manau, kad simboliška ir teisinga pirmą parodą skirti vieno iš garsiausių savo krašto fotomenininkų R.Vikšraičio, pelniusio pasaulinį pripažinimą prestižinėse užsienio šalių galerijose, darbams. Didžiausia jo fotografijų paslaptis ta, kad menininkas sugebėjo parodyti tamsiąją gyvenimo pusę. Todėl, manau, ši fotosesija nejuodina Lietuvos, o leidžia pamatyti jos skaudulius iš vidaus.“
subaciusKetvirtadienį Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta istorijos tyrinėtojo Kęstučio Subačiaus knyga „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“, kurioje kalbama apie tai, ką mena Sūduvos krašto upės ir ežerai.
 
Nuotr. K. Subačius mano, kad hidronimai – geriausias būdas pažinti tautos kilmę. Būtent juose užkoduotų prasmių autorius ir ieško savo knygoje.
 
Ši knyga – tai 2006 metais išleisto autoriaus darbo „Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio“ tęsinys. K. Subačius įsitikinęs, kad geriausias būdas pažinti tautos kilmę yra upėvardžiai, kuriuos protėviai sugalvojo ne šiaip sau ir neatsitiktinai. Tyrinėtojas mano, kad hidronimai daug ką pasako apie tam tikro laikmečio žmones, gamtą, gyvenimo būdą, civilizacijos laipsnį.

„Sūduvių protėvių dvasiniame testamente“ pateikiama beveik 300 upėvardžių ir apie 230 ežerų vardų, K. Subačius aiškina jų kilmę, prasmę. „Žinoma, jomis jokiu būdu nepretenduoju į galutines tiesas. Tai bandymas pabandyti priartėti prie protėvių dvasios, įprasminusios suvoktą gamtinę aplinką, juos supusį pasaulį upių ir ežerų varduose“, - tikina autorius. Jis pripažįsta, kad Sūduvos kraštas neturi jokio platesnio leidinio apie krašto upes, ežerus, senąjį ir dabartinį kraštovaizdį, jo kaitą arba bent jau jų apžvalgą. Tad jo išleisto enciklopedinio tipo leidinio struktūra siejama su upių baseinais, jų tinklu. Palaipsniui einama nuo ištakų pagal upių tėkmę iki jų žiočių, pradedant Šešupe ir baigiant jos mažesniais intakais.
marguciaiPenktadienio popietę Zanavykų krašto muziejuje vyko tradicinė margučių margintojų sueitukė „Margučių marginimas“. Šiemet, belaukiant gražiausios pavasario šventės, su mažaisiais ir pavieniais smalsuoliais margintojos kiaušinių puošybos paslaptimis dalijosi jau trečią kartą.
 
Nuotr. Teresė Stravinskienė mokė mažuosius margučių skutinėjimo paslapčių.
 
Vis aukščiau kylanti saulė primena apie artėjančią vieną gražiausių pavasario švenčių – Šv. Velykas. Laukimą sustiprino praėjusį penktadienį trečius metus iš eilės organizuojama profesionalių kiaušinių margintojų sueitukė. Čia didžiausias dėmesys skirtas kaišiniui, jo marginimui. Dar senovėje lietuviai manė, kad kiaušiniai turi magiškos galios. Pavyzdžiui, saulutes skutinėjo tikėdamiesi, kad ateinantys metai bus saulėti. Raudonai dažyti margučiai simbolizavo gyvybę, žaliai – atgimstančią augmeniją, juodai – žemę. Kiaušinių spalvingumas reiškia atėjusį pavasarį, kai viskas atgimsta, sužaliuoja, pražysta įvairiausiomis spalvomis.

UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos