baneris leidinys

ilguvaGintarė MARTINAITIENĖ

Jau tapo tradicija, kad rudenį Ilguvos socialinės globos namų gyventojus aplanko Auto sporto klubo „4x4 Šakiai“ vyrai. Ne išimtis ir šie metai. Šįkart prie džipistų prisijungė ir medžiotojai. Ilguviečiai džiaugėsi svečiais, jų skirtu dėmesiu, dovanomis.

Nuotr. Globos namų gyventojai savo jėgas išbandė ir specialiose rungtyse, kur nesvarbus nei amžius, nei negalia.

Ilguvos socialinės globos namų direktorius Sigitas Jankauskas pasakojo, kad šių susitikimų gyventojai itin laukia. „Vis klausinėja, kada klubas pas juos atvažiuos. Jūs čia esate labai laukiami. Džiaugiamės, kad tradicijos ir bendravimas tęsiasi“, - kalbėjo įstaigos vadovas. Jis dėkojo ne tik už nuolat parodomą dėmesį, bet ir už konkrečius klubo „4x4 Šakiai“ Ilguvoje atliktus darbus“ – nudažytą tvorą, pasodintus medelius, parūpintą ir pastatytą įstaigos iškabą. Be to, atvykdami vyrai nepamiršta ir dovanų. Ir šįkart įstaigos gyventojams buvo atgabentas didžiulis kalnas rūbų, nekalbant apie pramogas ir vaišes, kurių globos namų gyventojai itin laukia. Klubo prezidentas Algimantas Glikas bei vadovas Arūnas Švelnys žadėjo, kad tai ne paskutinis susitikimas ir teigė, kad bendravimas su globos namų gyventojais nenutruks. Tuo labiau, kad daugelis į klubiečius žiūri kaip į savo draugus ir noriai su jais bendrauja, dalijasi savo išgyvenimais bei rūpesčiais.
jurginu_sventeAsta GVILDIENĖ

Rugsėjo 28 dieną Mikytų bendruomenės namai sukvietė savo krašto gyventojus ir svečius į jau tradicinę Jurginų šventę, tapusią savotiška mikytiškių vizitine kortele. Čia trečią kartą tarpusavyje varžėsi gražiausias jurginų veisles savo darželiuose auginančios ne tik vietinės moterys, bet ir viešnios iš Pavilkijo, Lekėčių, Keturnaujienos.

Nuotr. Į tradicine tapusią mikytiškių Jurginų šventę susirinko gausus būrys benduomeniečių ir svečių.

Pasak Mikytų bendruomenės centro pirmininkės Saulinos Kučiauskienės, jurginai - nuo seno Lietuvoje mėgiamos gėlės, savo žiedų dydžio, formos ir spalvų įvairove, žydėjimo gausumu ir trukme lenkiančios daugelį populiariausių šiandieninių gėlių. Nors jurginų auginimo istorija prasidėjo XVI a. dabartinės Meksikos žemėse, o pirmieji jurginų žiedai į Lietuvą atkeliavo tik XIX a., tačiau čia jie tapo tikrai amžinai nesenstančia klasika. Jurginų šventės į Mikytus pritraukia vis daugiau dalyvių, jurginų parodose – vis daugiau įvairiaspalvių žiedų ir veislių.
juodvalkePraėjusią savaitę Šakių rajone lankėsi Amerikoje gyvenanti garsi Lietuvos rašytoja Eglė Juodvalkė. Ji atvyko kartu su rašytoju Petru Venclovu ir aktore Olita Dautartaite.  Svečiai viešėjo Lukšių ir Kudirkos Naumiesčio gimnazijose.

Nuotr. Rašytoja E. Juodvalkė neabejoja savo sugebėjimais įtaigiai kalbėti bei  nešti patriotizmo misiją Lietuvoje.

Menininkai moksleiviams surengė istorinę – literatūrinę pamoką apie partizaninį laikotarpį. Jie rėmėsi savo knygomis - E. Juodvalkės „Sakalai naktį nemiega“ ir P. Venclovo „Kartybių taurė – iki dugno“. O. Dautartaitė skaitė rašytojų kūrinių ištraukas.

E. Juodvalkė, paklausta, kas paskatino juos vykti į mokyklas, teigė: „Vieną kartą paklausiau savęs: ką tu, vaike, sulaukusi 62 metų padarei gero Lietuvai? Pinigų duoti negaliu, nes neturiu. Mano turtas – moku įtaigiai perteikti mintis, todėl supratau, kad mano misija – kalbėti apie Lietuvą, jos istoriją, jos žaizdas, kurių nevalia pamiršti ir ypač tai svarbu žinoti jaunajai kartai.“
neigaliuju_sajungaRugsėjo 27 dieną Šakių kultūros centre vyko Žmonių su negalia sąjungos organizuotas renginys, skirtas Aktyvaus senėjimo metams paminėti.

Nuotr. Sąjungos pirmininkė Stasė Vasaitienė, kaip ir Gardine gyvenantis A. Juodaitis, džiaugiasi užsimezgusia draugyste.

Sąjungos renginyje dalyvavo gausus būrys svečių, tarp kurių ne vienas valdžios atstovas ir draugas. Nepasididžiavo ir į susitikimą atvyko naujieji sąjungos draugai iš Gardino - lietuvių visuomeninio susivienijimo „Tėvynė“, vadovaujami pirmininko, kraštiečio Antano Juodaičio bei LR generalinio konsulato Gardine atsakinga sekretorė Jūratė Jančiulienė. Liepos mėnesį sąjungos nariai viešėjo Gardine, o dabar jie atvyko į Šakius. Iniciatyvos pradėti bendrauti ėmėsi A. Juodaitis, panoręs palaikyti ryšius su savo krašto žmonėmis. Atrodo, šie norai nemažėja, nes sąjungos narius ir savivaldybės atstovus jis pakvietė į kitais metais Gardine vyksiančias Pasaulio lietuvių dienas. Sąjunga tikisi, kad gražiai užsimezgusi draugystė nenutruks ir tęsis toliau.
monografijaAsta GVILDIENĖ

Rugsėjo 30 dieną į Gelgaudiškio dvaro rūmus būriais skubėjo vietiniai žmonės, rinkosi jau svetur gyvenantys gelgaudiškiečiai, suvažiavo tolimi svečiai. Rudenėjantį sekmadienio rytą visus sukvietė neeilinis įvykis – „Gelgaudiškio“ monografijos sutiktuvės. Įspūdingo dydžio dviejų dalių knygas, sveriančias po penketą kilogramų, pristatė šiame krašte gimęs, augęs ir mokslus krimtęs pats monografijos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Antanas Andrijonas, šiandien visiems gerai žinomas Lietuvos žurnalistas ir poetas.

Nuotr. Vyriausiasis „Gelgaudiškio“ monografijos redaktorius A.Andrijonas dėkojo savo kraštiečiams, be kurių pagalbos nebūtų surinkęs tokios gausybės naujų istorinių faktų, šimtų ypatingą vertę turinčių nuotraukų, piešinių ir žemėlapių.

Monografiją rašė 64 autoriai

Visą dešimtmetį trukęs „Gelgaudiškio“ monografijos leidybinis kelias šiandien jau pasiekė straipsnių autorių ir gelgaudiškiečių rankas. Kaip teigė Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“ pirmininkas Edgaras Pilypaitis, šios knygos buvo laukiamos su dideliu nekantrumu. Tai bendras 64 autorių, daugiausiai Gelgaudiškio krašto žmonių, kūrinys, kurį sudaro net 125 straipsniai, sunkiai sutilpę į du tomus, kuriuos sudaro arti 2 tūkst. puslapių. Pasak vyriausiojo redaktoriaus A.Andrijono, ši monografija – tai Gelgaudiškio krašto enciklopedija, pateikianti ne tik gausybę naujų istorinių faktų, archyvų dokumentais pagrįstų straipsnių, vietinių žmonių atsiminimų, bet ir ypatingą vertę turinčių šimtus pirmą kartą spausdinamų nuotraukų, piešinių, žemėlapių, kurie sukuria neįkainuojamą leidinio vertę. Jis apgailestavo, kad nemažai vyresniojo amžiaus žmonių – įvairių sričių specialistų, straipsnių autorių, nuoširdžiai prisidėjusių prie šio leidinio išleidimo, šaknimis ir prigimtimi tikrų gelgaudiškiečių – nesulaukė knygos pasirodymo dienos. Už tai, kad šiandien „Gelgaudiškio“ monografiją laikome savo rankose turime dėkoti „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, kuris per dešimtį metų į šį leidinį įdėjo daug pastangų, dvasinių, materialinių ir finansinių resursų.
kojinesPraėjusiais metais savivaldybės administracija seniūnijų socialinėms darbuotojoms jų profesinės šventės proga padovanojo guminius batus, o šiais metais, kad jų kojos nesušaltų, įteiktos ir vilnonės kojinės. Tačiau ne tik tokios dovanos buvo dalijamos socialiniams darbuotojams.

Nuotr. Socialinės paramos skyriaus specialistės Danos Kupstaitienės rankose – profesinės šventės proga socialinėms darbuotojoms skirtos vilnonės kojinės.


Rugsėjo 27-ąją šalyje minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Rajone šiais metais ji išskirtinė tuo, kad pirmą kartą profesinės dienos minėjimas vyko bažnyčioje. Pirmiausiai ta proga Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, vėliau vyko Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų Ritos Preikšaitės ir Tomo Ladigos koncertas, po kurio prasidėjo Padėkų bei atminimo dovanų teikimas.

Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė, sveikindama visus susirinkusius į Dievo namus, atkreipė dėmesį, kad tai simboliška vieta, nes būtent bažnyčios aplinkoje prasidėjo pirmasis socialinis darbas, prie bažnyčių buvo steigiami įvairūs globos namai, teikiama parama.
augustaitisGintarė MARTINAITIENĖ

Praėjusį penktadienį Šakių bibliotekoje surengtas save tarpininku tarp didžiojo ir liaudies meno vadinančio Algio Augustaičio kūrybos vakaras, kurio metu atidaryta tapybos darbų paroda bei sutikta autobiografinė knyga „Kitur yra manyje“.

Nuotr. A. Augustaitis pripažįsta, kad per vėlai suprato, jog gyvenime reikia nuolat mokytis. Tai jis daro ir skaitydamas savo naujai išleistą knygą.

Parodoje pristatyti dešimties metų laikotarpio A. Augustaičio darbai, kaip ir visuomet, traukia akį spalvų sodrumu. Ne vienas specialistas yra kalbėjęs, kad jo darbuose ryškiai ir drąsiai atsiskleidžia žmogaus patirtis, istorija bei santykis su pasauliu. Paveiksluose naudojami simboliai kalba apie prasmę, kančią su viltimi, susitaikymą, nostalgiją. Visgi pats autorius, kilęs iš Kiaulupių kaimo, Šakių rajono, pripažino, kad duoklės Zanavykijai jis dar neatidavė ir savo darbuose ją dar tikrai bandys perteikti.
duonos_sventeRugsėjo 21 dieną Zanavykų krašto muziejaus kiemelyje vyko jau dešimtoji tradicinė duonos šventė „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. Pasak Zanavykų krašto muziejaus etnografės Rimos Vasaitienės, džiugu, kad šakiečiai atsigręžia į etnokultūrą, stengdamiesi ją pažinti, puoselėti ir išsaugoti praeities žavesį, nuotaiką, prisimindami lietuvių kultūros šaknis, trokšdami parodyti kitiems, kuo mes esame įdomūs ir išskirtiniai.

Nuotr. Senuosius duonos gaminimo įrankius vaikai šiandien gali pamatyti nebent muziejų ekspozicijose. Gal todėl jie taip traukė mažuosius šventės dalyvius.

Kaip lietuviai nuo seno garbino duoną, suteikdami jai stebuklingų galių, taip ir mūsų krašto mokiniai, mokytojai, bendruomenės žmonės kasmet aktyviai susirenka į šią etnokultūrinių krašto tradicijų puoselėjimo šventę. Nors šiais laikais maisto produktų pasirinkimas toks didžiulis, kad mes galime prasimaitinti ir nevalgydami duonos, bet buvo laikai, kai žmogus be duonos vargiai galėjo išgyventi. Tam, kad ant stalo būtų padėtas kasdieninės duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias – nuo dirvos paruošimo iki duonos iškepimo. Apie šį kelią iki stalo susirinkusiems ne tik pasakojo, bet ir, pasitelkę senuosius padargus, gyvai demonstravo muziejaus darbuotojai. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl, pasak R.Vasaitienės, duona tokia sava. Senovėje buvo manoma, kad ji slepia gyvenimo ir mirties paslaptį, kad ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis.  Pasėtas grūdas turi pirmiausiai numirti tam, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis. Todėl senovėje buvo manoma, kad rugio daigas atneša žinią iš mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl iki dabar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės nakčiai ant stalo palikti duonos vėlėms pasivaišinti.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos