baneris leidinys

kaunaiteLukšių Vinco Grybo gimnazija kasmet, spalio pradžioje, mini skulptoriaus Vinco Grybo gimtadienį. Šia proga  etnologų būrelis kartu su vadove Sonata Kuriene organizuoja  savaitę, skirtą Vinco Grybo atminimui.

Nuotr. Jaunoji dailininkė Adelė Liepa Kaunaitė (kairėje) džiaugėsi, kad gimnazijos bendruomenė šiltai priėmė jos tapybos darbus.

Šiemet joje dalyvavo buvusi gimnazijos mokinė, šiuo metu Vilniaus dailės akademijos trečiakursė Adelė Liepa Kaunaitė, mokyklos bendruomenei pristačiusi savo tapybos darbų parodą „Menas – jausmų išraiška“.
Pasak jaunosios dailininkės, kuriant meną, jai svarbiausia – išreikšti jausmus. Nors be meno pagrindų tai padaryti sunku, Adelė Liepa Kaunaitė mano, kad be atitinkamos emocinės būsenos ir įkvėpimo nieko sukurti neįmanoma. Esminis jos darbų bruožas – abstrakcija, sukurta ryškių spalvų aliejiniais dažais, kurie, pasak jos, „smagūs“ tuo, kad juos lengva nuimti, ištaisyti klaidas.

„Draugo“ inf.
marcinkevicius_minejimasSpalio 6 dieną Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejuje vyko prisiminimų, poezijos ir muzikos popietė „Kas aš be medžio, be žolės, be paukščio...“, skirta poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui. Į renginį atvyko ir labiausiai laukta viešnia - poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė.

Nuotr. Prie poeto J.Marcinkevičiaus sodinto ąžuoliuko susirinko jo kūrybos gerbėjai.

Arti šimto J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjų susirinko Vinco Kudirkos muziejaus kiemelyje prie ąžuolo, kurį prieš 10 metų, 2001 metų spalio 6 dieną, pasodino pats poetas. Tai primenančią lentelę atidengė poeto žmona G.Marcinkevičienė, kuri pirmą kartą po vyro mirties dalyvavo jo atminimui skirtame renginyje.

Prie J.Marcinkevičiaus pasodinto ąžuoliuko jo kūrybos eiles skaitė Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos moksleiviai, apie Anapilin išėjusį poetą, kaip iškilią ir didžią mūsų šalies asmenybę, kalbėjo buvusi lietuvių kalbos mokytoja Angelė Jasaitienė. Aktorės Dalios Jankauskaitės deklamuojamos J.Marcinkevičiaus eilės kartu su fleitininko Andriaus Radziukyno atliekama muzika salėje sukūrė dvasingumo aurą ir ypatingą nuotaiką.

Tai jau antrasis poeto J.Marcinkevičiaus atminimui skirtas renginys, kurį organizavo Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejaus ir miestelio bibliotekos darbuotojai.

„Draugo“ inf.
jakas3Gintarė MARTINAITIENĖ

Prieš savaitę Šakių seniūnijos seniūnas Alfonsas Jakas atšventė savo šešiasdešimtmetį, privertusį susimąstyti, kiek daug gerų žmonių yra aplinkui. Tokios pagarbos ir tiek daug gražių žodžių, kaip tikina seniūnas, anksčiau tiesiog nebuvo sulaukęs. Jubiliejaus proga su juo kalbamės ne tik apie darbą, bet ir apie požiūrį į gyvenimą, šeimą. Būtent ji seniūnui ir yra svarbiausia.

Nuotr. Šešiasdešimtmetį atšventęs A. Jakas teigė, kad gyvenime jam svarbiausia šeima, namai. Už dėmesį, meilę, supratimą ir palaikymą jis labiausiai dėkingas savo šeimos moterims – žmonai ir dukroms.

Laikas, saikas ir vieta

Rajone didžiausios Šakių seniūnijos seniūnas Alfonsas Jakas jai vadovauja 15-ieji metai. Nors jis anksčiau buvo ir tuometinio ryšių mazgo viršininkas, buitinio gyventojų aptarnavimo vyriausiasis inžinierius, susivienijimo Lietuvos žemės ūkio technika autotransporto viršininkas, taip pat namų valdybos valdytojas, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas ir netgi turėjo savo verslą, visgi maloniausias jam - seniūno darbas. Nors į seniūniją žmonės ateina su įvairiausiomis problemomis, pasak A. Jako, viską pavyksta išspręsti puikaus, darnaus bei kompetentingo kolektyvo dėka. Visgi kartais reikia ir griežto žodžio – tam, kad viskas grįžtų į normalias vėžes. Seniūnas pripažįsta ir tai, kad jis gana reiklus ir turi tvirtą poziciją. Galbūt tai jis paveldėjo ir iš savo tėtės, kuris, kaip ir sūnus, dirbo vadovaujantį darbą. „Tikrai nemažai svarstau prieš priimdamas įvairius sprendimus. Esu gimęs po Svarstyklių ženklu. Gal tai susiję, bet apmąstau, kas būtų, jeigu būtų, o jeigu taip, o jei kitaip, bet kai nusprendžiu, tada jau perkalbėti beveik neįmanoma“, - pripažįsta A. Jakas. Apskritai gyvenime jis vadovaujasi nuostata, kad viskam turi būti laikas, saikas ir vieta. „Jei dirbi, daryk tai gerai, laikydamasis darbo drausmės, tvarkos. Jei linksminiesi, žinok, kada tai darai, su kuo ir kiek. Kad ir ką bedarytum turi būti laikas, saikas ir vieta“, - savo požiūrį dėstė seniūnas.
sapoliene_bastysAsta GVILDIENĖ

Praėjusį trečiadienį Lietuvos pedagogai šventė profesinę šventę. Tarptautinę mokytojų dieną rajono švietimiečiai įvairiais renginiais savo mokyklose ir darželiuose pradėjo minėti jau nuo praėjusio penktadienio, o pirmadienį visi gausiai susirinko Šakių kultūros centre. Kaip visuomet pedagogams buvo išdalinta gausybė rajono savivaldybės mero Juozo Bertašiaus, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos Vydos Pranckevičienės sveikinimų, o šiemet ir aštuoni Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus Padėkos raštai.

Nuotr. Seimo narys M.Bastys Padėkos raštą įteikė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos direktorei N.Šapolienei.

Pasveikino mokytojus senjorus

Rugsėjo 30 dieną Šakių „Aukuro“ pagrindinės mokyklos bendruomenė nepamiršo su Mokytojų diena pasveikinti savo kolegų senjorų, ilgus metus išdirbusių vienintelėje Šakių miesto Zigmo Angariečio vidurinėje mokykloje, šiandien jau išėjusių į užtarnautą poilsį. Po Šv.Mišių Šakių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje, mokytojai senjorai aplankė jau mirusių savo kolegų kapus, uždegė žvakeles ir papuošė juos gėlėmis.
ponis_vaikaiSpalio 4 dieną, minint Pasaulinę gyvūnijos dieną, Šakių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Vaikų globos namuose organizavo šios dienos paminėjimą. Mažieji globotiniai turėjo puikią galimybę pasidžiaugti į šventę atvežtais gyvūnėliais.

Nuotr. Ūkininko A. Stepulaičio atvežti poniai ypač džiugino Vaikų globos namų mažuosius gyventojus.

Šiemet Pasaulinė gyvūnijos diena Lietuvoje buvo minima jau 11-ąjį kartą, didžioji šventė vyko Varėnoje. Šakių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba praėjusį antradienį Šakių vaikų globos namuose surengė gražią šventę, skirtą Pasaulinei gyvūnijos dienai. Ramią antradienio popietę ši šventė prasidėjo Šv. Mišiomis, aukotomis evangelikų liuteronų bažnyčioje. Po jų veterinarijos vyriausiasis gydytojas Alvydas Pilipauskas mažuosius supažindino su gyvūnu globėju Šv. Prancisku Asyžiečiu, jo didžiais darbais. Po trumpo pokalbio šventovėje vaikai buvo pakviesti į globos namų kiemelį, kur jų laukė kelių veislių šunų savininkai su savo augintiniais. Valentinas Stiklius atsivedė du korgių veislės mažiausius pasaulyje aviganius ir trumpai papasakojo apie jų charakterio savybes bei auginimo būdą. Vaikai sužinojo, jog šios veislės šunys labai kilmingi, mat tokius šunis laiko netgi Anglijos karalienė „Tai labai kilmingi šunys, nors kažkada jie buvo tik fermos šuneliai“,- sakė V. Stiklius. Daiva Rimaitytė mažiesiems pristatė čekoslovakų veislės vilkšunį, kuris skirtas žmogaus paieškai ir yra tarnybinis šuo. Pasak šeimininkės, šis šuo be jokio vargo gali nubėgti 40 arba net 100 km. Daiva šios veislės šunį augina jau dešimtį metų. Dinara Gudaitienė vaikams papasakojo apie afenpinčerio veislės Artą, kurį ji parsivežė iš Latvijos. Dinara vienintelė Lietuvoje turi ne vieną tūkstantį kainuojantį šios veislės šunelį. Be to, vaikų globos namų auklėtiniai galėjo pasidžiaugti dviem poniais, kuriuos atvežė Sintautų ūkininkas Antanas Stepulaitis, bei Antano Matulevičiaus balandžiais.
svogunu_sventePraėjusį šeštadienį Patašinės laisvalaikio salėje kvepėjo svogūnais, jiems ir buvo skirta ši graži šventė. „Novos“ etnografinio ansamblio vadovė Nijolė Černevičienė bei narės Anelė Žičkuvienė, Vilma Venckūnienė, Marijona Elena Lenkaitienė buvo pagrindinės Svogūnų šventės sumanytojos. Tad svogūnų kasomis puoštoje salėje nestigo puikios nuotaikos, dainų bei kalbų apie svogūnus.

Nuotr. Praėjusį šeštadienį Patašinės laisvalaikio salėje vyko pirmoji Svogūnų šventė.  

Šakių kultūros centro režisierė Laima Kajokaitė kalbėjo, kad  pats svogūnas didžiavosi savo kilme ir nauda, mat vadino save vaistu nuo visų ligų. „Nuo slogos, skrandžio skausmų, kraujagyslių, dar nuo strazdanų... ar yra prasmė vardinti, jei be jo niekur neapsieinama?“,- šventėje kalbėjo ji. Kaip žinia, apie svogūną ir kasdienybėje nestinga šmaikščių pamąstymų, mįslių, patarlių.

Šventės svečius vaišino ne tik kolektyvų šeimininkės, bet ir aplinkinių kaimų moterys, apie šventę sužinojusios iš skelbimų. Bliuviškių bendruomenės pirmininkė Liuda Abraitienė pasiūlė autentišką ,,šmultę“. Viešnios iš Barzdų vaišino savo patiekalais, noviečiai virė ,,cibulainę”. Buvo galima ragauti blynų, grybų, pyrago su svogūnais, kepto svogūno su medumi, užpiltinės.
kapu_tvarkymasŠakių „Varpo“ vidurinės mokyklos etnokultūros būrelio moksleiviai, pirmadienio popietę, vykdydami akciją „Pagerbkime tuos, kurie buvo šalia“, Šakių kapinėse tvarkė apleistus, niekieno neprižiūrimus kapus.

Nuotr. Etnokultūros būrelio moksleiviai sutvarkė poeto E. Steponaičio kapą ir nusprendė jį toliau prižiūrėti.

Būrelio vadovė, etnologė Rima Vasaitienė pasakojo, kad akcijos dalyviai grėbė ir rinko lapus, rovė žoles, perdažė metalinę poeto Edmundo Steponaičio kapo tvorelę. Nuo šiol etnokultūros būrelio moksleiviai nusprendė prižiūrėti šį kapą. Vadovė sakė, kad būtent poeto Edmundo Steponaičio kapo sutvarkymas ir buvo pagrindinis akcijos tikslas.

Poetas dirbo raštininku Šakiuose, S.Banaičio spaustuvėje Kaune. Eilėraščius publikavo „Viltyje”, “Draugijoje”, vertė A.Puškino, F.Tiutčevo, N.Nekrasovo, N.Gogolio, I.Turgenevo, L.Tolstojaus ir kitų rašytojų kūrinius. Jis mirė 1908 metais.

R. Vasaitienė mano, kad galbūt po tokių akcijų vaikai ateis ir per Vėlines, su tėveliais uždegs žvakutes ant neprižiūrimų kapų. „Tikiu, kad tai, ką mokytojai ir tėvai įskiepys vaikams, kol šie maži, tą patį jie skiepys savo atžaloms. Manau, kad šiuolaikiniams vaikams šiek tiek dvasingumo ir atjautos nepakenks“, - kalbėjo etnologė.

„Draugo“ inf.
stanaitienePraėjusį trečiadienį Zanavykų krašto muziejuje buvo atidaryta pirmoji personalinė liaudies menininkės Aldonos Stanaitienės darbų paroda, sukvietusi nemažą būrį jos artimųjų, bendruomenės narių.

Nuotr. A. Stanaitienė, kalbėdama apie savo darbus nedaugžodžiauja. Tiesiog tai vienas jos saviraiškos būdų.

Liepalotuose gyvenanti A. Stanaitienė nuo pat vaikystės kažką kuria, daro. Jos mama taip pat buvo naginga – ausdavo, siūdavo. Tėvelis buvo kalvių kalvis, tad tikriausiai nėra abejonių, iš kur ir pati Aldona ir jos sūnus, kalvis Regimantas Stanaitis paveldėjo polinkį liaudies menui.

Kaip parodos metu pasakojo A. Stanaitienė, būtent Regimantas ją ir pastūmėjo surengti parodą, parodyti savo darbus. „Kiek tik ją pamenu, ji visada megzdavo, siūdavo ir kurdavo namų jaukumą. Vaikai užaugo, tad ir atsiduoda savo pomėgiui“, - apie mamą kalbėjo sūnus. Parodos metu paaiškėjo, kad A. Stanaitienė ne tik mezgėja, bet ir puiki šeimininkė, be vaišių neapsilankanti bendruomenės renginiuose. Be to, ji noriai puoselėja bei prižiūri namų aplinką, visuomet stengiasi visur suspėti. „Atrodo, kad jai viskas tiesiog savaime pasidaro“, - apie Aldoną kalbėjo jos sesuo. Autorės draugės juokavo, kad būnant ir bendraujant su tokia aktyvia ir darbščia Aldona, jos ir pačios jaučiasi darbštesnės, aktyvesnės.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos