Spalio 24 dieną Marijampolės profesinio rengimo centre vyko regioninis šalies profesinių mokyklų konkursas - varžytuvės „Lietuvos kulinarinio ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“, skatinantis jaunosios kartos susidomėjimą tradiciniu lietuvišku maistu. Ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje kulinarinis paveldas laikomas svarbia kiekvienos šalies kultūros sritimi, jos savitumu ir autentiškumu.

Nuotr. Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus moksleivių komanda konkurse laimėjo antrąją vietą ir galimybę dalyvauti respublikiniame etape.

Šiame konkurse dalyvavo Vilkijos  žemės ūkio mokykla, Smalininkų verslo mokykla, Marijampolės PRC Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio ir Paslaugų skyriai. Mūsų rajonui atstovavo Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus mokinės:Karolina Ambruževičiūtė, Bernadeta Bruožytė, Giedrė Matijošaitytė, Kristina Valentukonytė  ir  mokytoja  Alma Rastupkevičienė.

Varžytuvių metu buvo vertinamas komandų prisistatymas, tautosakos ir kulinarinis paveldas. Komanda trumpai turėjo pristatyti savo rajoną, savo specialybę, parodyti,  kuo jie gali būti įdomūs kitiems. Tautosakos paveldui reikėjo pasirinkti savo  etnografiniam regionui būdingą tautosakos kūrinį ir jį tarmiškai pristatyti. Kulinariniam paveldui dalyviai pristatė  patiekalus,  būdingus savo regionui.

Jau trečius metus iš eilės Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios medžiotojų globėjui Šv. Hubertui. Ši diena nuo krikščionybės atsiradimo minima kasmet lapkričio 3-ąją. Praėjusį trečiadienį aukotose Šv. Mišiose buvo pagerbti ir rajono medžiotojai.

Jau trečią kartą Šv. Huberto dienos proga Šakių evangelikų liuteronų bažnyčia pasipuošė medžioklės trofėjais. Praėjusio trečiadienio vakare bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, skirtos medžiotojų globėjui Šv. Hubertui. Šiemet į Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio ir kunigo Virginijaus Kelerto aukojamas Šv. Mišias susirinko pilna šventovė žmonių, tarp jų didžioji dalis buvo medžiotojai ir miškininkai.  

Po iškilmingų Šv. Mišių Šakių miškų urėdijos urėdas Sigitas Tamošaitis priminė, jog miškininkai ir medžiotojai turi vieną bendrą visiems rūpimą objektą – mišką, kurį reikia saugoti ir puoselėti visomis išgalėmis. Generalinės miškų urėdijos urėdo Benjamino Sakalausko Padėkos raštus Šakių urėdas įteikė medžiotojams Juozui  Daineliui ir Ramūnui Keraičiui.

Su Šv. Huberto diena pasveikinti atvyko ir Seimo narys Mindaugas Bastys, kuris Generalinės miškų urėdijos urėdo Padėkos raštą įteikė Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos valdybai, vadovaujamai Alfrido Vigelio. Pastarasis, sveikindamas medžiotojus su švente, pasidžiaugė šiemet suteikta galimybe be licencijų medžioti stirnas. „Šiemet prasidėjęs didysis medžioklės sezonas - truputį kitoks. Respublikos aplinkosaugos vadovybė mums šiemet suteikė galimybę medžioti stirnas be licencijų. Prieš kelerius metus taip buvo nuspręsta pasielgti ir su šernais. Tuomet  buvo manoma, kad sumažės šernų populiacija. Tačiau taip neįvyko. Medžiotojai įrodė, kad saugo gyvūnus“,- kalbėjo A. Vigelis, tikėdamasis, kad taip pat bus pasielgta ir su stirnų populiacija. Jis patikino, kad medžiotojai saugo, tausoja gamtą.

Spalio 27 dieną Šakių viešojoje bibliotekoje vyko Romo Treiderio knygos „Lietuvos himno gimtinė“ sutiktuvės. Iš Kudirkos Naumiesčio kilęs vyriškis lietuviams padovanojo ypač vertingą knygą.

Nuotr. Kritikų vertinimu, R. Treiderio sudarytą knygą „Lietuvos himno gimtinė“ verta turėti kiekvienam lietuviui.

Šakių rajonas išskirtinis istorinės praeities garsiais žmonėmis. Kaip žinia, mūsų krašte gyveno ir dirbo Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Jo dėka, mūsų kraštas laikomas tautiškos giesmės žodžių ir melodijos gimtine. Tai savo knygoje įprasmino kadaise Kudirkos Naumiestyje, o dabar  Vilniuje gyvenantis R. Treideris. Jis yra inžinierius, išradėjas, turintis keletą užpatentuotų išradimų. Tai, daug vertingų eksponatų Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojęs žmogus. Jo gyvenimo tikslas – ieškoti, rinkti, dalinti. Tad ir Šakių viešojoje bibliotekoje sutikta knyga „Lietuvos himno gimtinė“ yra didelio darbo rezultatas. Didžiausias autoriaus noras, kad knyga pasiektų šalies jaunimo rankas. Tai knyga - albumas, kuriame labai atsakingai ir kruopščiai surinktos nuotraukos, atskraidintos net iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos. Knygoje iš trečiojo dešimtmečio atvirukų į mus žvelgia V. Kudirka.

Kritikų vertinimu, autorius savo darbą atliko tikrai nepriekaištingai. Knygai „Lietuvos himno gimtinė“ medžiaga buvo pradėta rinkta dar esant gyviems liudininkams, pasakojusiems, kaip sovietmečiu buvo saugomas V. Kudirkos paminklas bei įvairūs istoriniai dokumentai, liudijantys apie šio garsaus žmogaus didingumą. Ši neseniai plačiajai skaitytojų auditorijai pristatyta knyga buvo daugelį metų brandinta. R. Treiderio knyga „Lietuvos himno gimtinė“ buvo išleista 80 –aisiais jo gyvenimo metais. Ja R. Treideris įprasmino savo gyvenimą.  

Nemažo susidomėjimo sulaukusi knyga buvo išleista nedideliu tiražu, todėl artimiausiu metu planuojama išleisti antrąjį leidimą.

Spalio 27 dieną Šakių viešosios bibliotekos salėje vyko poetės Zitos Gaižauskaitės knygelės „Linksmoji abėcėlė“, skirtos mažiesiems skaitytojams, sutiktuvės. Renginyje dalyvavo ne tik Šakių vaikų darželių „Berželis“ ir „Klevelis“ ikimokyklinių grupių vaikučiai, bet ir „Varpo“ vidurinės mokyklos pirmokėliai, „Aukuro“ pagrindinės mokyklos  1 – 2 klasių mokiniai.

Nuotr. Poetės Z.Gaižauskaitės knygelę pristatė vaikai, žaidę nuotaikingą žaidimą kaip traukinukas veža linksmąsias raideles.

Pirmoji Z.Gaižauskaitės vaikiška knygelė „Ta dainelė – aš pati“ pasirodė 1983 metais, o šiandien jos kūrybos kraitėje daugiau nei 40 leidinukų. Poetė kuria mažiesiems eiles, kurios vėliau virsta skambiomis ir vaikų mėgiamomis dainelėmis, mielai su jais bendrauja, dainuoja, žaidžia žaidimus.

Pristatydama „Linksmąją abėcėlę“, poetė į vaikus kreipėsi labai lengvai jiems suprantama ir paprasta eiliuota kalba. Kviesdama prisiminti visą abėcėlę, ji pasiūlė pažaisti žaidimą apie garvežiuką, vežantį linksmąsias raideles, taip išjudindama visus į knygelės sutiktuves susirinkusius vaikus. Mažieji vienas per kitą galvojo ir sakė žodžius, prasidedančius Z.Gaižauskaitės ištarta raide. Kas atspėjo ir naujosios knygelės puslapiuose esantį žodį – „važiavo“ su traukinuku, kuris darėsi vis ilgesnis ir linksmesnis.

Kad „Linksmoji abėcėlė“ vaikams patiko, parodė ir per visą salę nusidriekusi vaikų, norinčių ją įsigyti, eilė. Poetė keletą naujų knygelių padovanojo ne tik garvežio mašinistams, „vežusiems“ raideles, bet ir bibliotekai, tad mažieji ir čia galės ją rasti ir paskaityti.

Šakių viešosios bibliotekos Žiemos sodo galerijos sienas šįkart papuošė Griškabūdyje gimusios, augusios ir lig šiol gyvenančios Rasos Uzialienės grafikos darbų paroda. Juodu ant balto lapo išreikštos moters mintys, jausmai nustebino ne vieną jai brangų žmogų.

Nuotr. Šakių viešosios bibliotekos Žiemos sodo galerijoje šiuo metu eksponuojama griškabūdietės R. Uzialienės grafikos darbuose vyrauja gamtos motyvai.   

Rajono jaunimui, mėgusiam ir dabar tebemėgstančiam atvykti į vadinamuosius Griškės šokius, iš matymo Rasa Uzialienė puikiai pažįstama. Ją, kaip veiklią miestelio moterį, kultūros namų darbuotoją puikiai žino ir vietos gyventojai. Tačiau, ar daugelis iš jų žino, kad ši moteris ne tik rūpinasi miestelio kultūriniu gyvenimu, dažnai pagroja gitara, bet ir puikiai ant balto popieriaus valdo juodo rašalo tušinuką, taip išreikšdama giliausią savo jausmų pasaulį.

Šiomis dienomis jos kūrybos darbais pasigėrėti gali bet kuris panorėjęs ir apsilankęs Šakių viešojoje bibliotekoje. Penktadienį bibliotekoje gausiame artimiausių giminaičių ir draugų būryje buvo atidaryta R. Uzialienės tapybos darbų paroda. „Ačiū, kad atėjote. Ačiū už tai, kad pasikvietėte į šitokią gražią vietą. Tie mano piešiniai namuose visiškai kitokie“, - pasisveikindama su parodos lankytojais kalbėjo R. Uzialienė. Moteris, dėkodama Dievui už tai, kad gimė Griškabūdyje ir lig šiol čia gyvena, dalijosi prisiminimais apie tai, kaip ji būdama dar mergytė pamėgo piešimą. „Mamytės verandoje kurdavau pasakas, aišku, piešdavau princeses. Norėjau būti dailės mokytoja. Nežinau, kodėl viskas pasikeitė ir tapau kultūros darbuotoja“, - teigė ji, vildamasi, jog šie piešiniai ateityje virs paveikslais.   

Praėjusį penktadienį Šakių Rotušės sienas papuošė tarptautinio plenero „Kalbanti žemė“ dalyvių tapybos darbų paroda. Įvairiose kaimo vietovėse pabuvoję darbai dabar eksponuojami ir Šakiuose.

Nuotr. Dailininkai (iš dešinės) A. ir A. Vorevičiai ir L. Rūgytė džiaugėsi turėdami galimybę jau aštuonerius metus dalyvauti „Kalbančios žemės“ pleneruose.

Plenere dalyvavo ne tik šakiečiai dailininkai Lolita Rūgytė, Algimantas ir Audronė Vorevičiai, bet ir kolegos iš kitų Lietuvos vietovių, Lenkijos, Estijos ir net Prancūzijos. Parodos atidaryme Šakiuose dalyvavo tik vietiniai. Jie su negausiai susirinkusiais parodos lankytojais dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi, kad „Kalbančios žemės“ plenerai vyksta jau aštuonerius metus. „Jei ne Aurelijos Papievienės rengiami projektai, mes neturėtume šios galimybės susitikti, pabūti kartu, pabendrauti ir kurti“, - kalbėjo L. Rūgytė. Tiek dailininkai, tiek Kultūros ir turizmo skyrius džiaugėsi, kad ir kaimiškose vietovėse gyvenantys žmonės neabejingi menui, susirenka į atidarymus. Kaip teigė A. Papievienė, jie ateina lyg į šventę ar atlaidus. „Tai ir įrodo, kad žmonėms to reikia, kad tai, ką mes darome, reikalinga“, - teigė specialistė.

Plenero darbai vėliau bus eksponuojami Lenkijoje, Vilniuje.

Belaukiant Visų Šventųjų ir Vėlinių paminėjimo, spalio 27 dieną Šakių seniūnijos Prūselių kaimo teritorijoje buvo iškilmingai pašventintos atnaujintos vokiečių kapinaitės.

Nuotr. Ketvirtadienį Ritinių seniūnaitijoje buvo pašventintos sutvarkytos ir atnaujintos vokiečių kapinės.

Nuo senų laikų buvo žinoma, kad prie pagrindinio kelio, nuo Prūselių Šakių link, medžių paunksmėje ilsisi mirusieji. Ne retam šio krašto gyventojui jau seniai kirbėjo mintis apie apleistų kapinaičių sutvarkymą. „Daug metų šnekėjome, kad reikia sutvarkyti šias kapinaites“, - tvirtino Ritinių seniūnaitis Simonas Aušiūra. Vietiniai žmonės mena, jog kasmet per Visų Šventųjų ir Mirusiųjų  pagerbimo šventes apleistose kapinaitėse degdavo atminimo žvakelės. Tai prūsų kapai, kuriuose Amžinybės poilsio atgulė ne viena dešimtis to meto žmonių. Karo metais, kai šiose vietose ėjo fronto linija, čia buvo laidojami visi. Buvusios ilgametės Ritinių kultūros namų darbuotojos Zitos Ilgūnaitienės pasakojimu, šiose kapinėse yra palaidoti Ernos Knapkytės, emigravusios į Vokietiją, tėvukai. Kasmet žvakeles čia padegdavo netoli gyvenanti Elenutė Jakaitienė, kadangi ji pažinojo Ernos tėvukus. „Kai nuolat degdavo žvakelės, tai kartais noras kildavo, kad čia kažką tai reikia atgaivinti. Nuo tų minčių praėjo keletas metų“,- kalbėjo Z. Ilgūnaitienė. Senų vietos gyventojų liudijimu, paskutinis žmogus šioje vietoje buvo palaidotas 1946 metais.