Reda klausia: Laba diena. Prieš nepilnus metus įsigijau triušių (mišrūnai). Šeriu kokybiškais pašarais, vanduo švarus. Pateles veda gerai ir gausiai, triušiukus prižiūri. Su patelėm juos laikau 6 sav. Tačiau 7 - 8 sav triušiukai pasidaro mieguisti, neėda, kol išsekę nugaišta. Ir taip jau trečia vada. Išgyvena maždaug 50 proc. Pasitarus vet. gydytoju išbandžiau įvairius gydymo būdus: antibiotikai, jodo tirpalas, gerosios bakterijos. Deja nepadėjo. Nuvežus į LSMU VA Patologijos centrą nustatė - kokcidiozę. Ugnimi išdeginau narvus, dezinfekavau indus, narvus valiau kas antra dieną – rezultatų jokių. Paskutinė vada atvesta gruodžio 11d - vėl triušiukai gaišta. Ar gali taip būti, kad šios ligos nešiotojos yra pateles? Kitos priežasties nerandu. Ką man galite patarti? Pati esu nusprendusi naikinti bandą, dezinfekuoti patalpas, narvus ir įsigyti naujus triušius iš veislyno. Tik ar tai tikslinga? Lauksiu Jūsų patarimo. Ačiū.

Atsakymas. Ligą sukelia kelių rūšių kokcidijos, tačiau kai kurios rūšys per pastaruosius 20 metų tapo atsparios tam tikriems antibiotikams. Persirgę triušiai imuniteto neįgyja ir ilgai būna sukėlėjų nešiotojai.

Kokcidioze susergama, kai susidaro palankios sąlygos kokcidijoms vystytis: nevisavertis pašaras, prasta triušių priežiūra, blogos laikymo sąlygos. Užsikrečiama per virškinamąjį traktą, kuomet triušis praryja oocistas su pašaru, vandeniu, pakratais, nuo motinos spenių.

Gydymas yra sunkus. Net jei gydymas sėkmingas, triušių viduriavimas ir kritimas gali trukti  dar keletą dienų. Praėjus 1 – 2 savaitėms po gydymo, liga gali kartotis. Gydymas turi būti kompleksiškas. Antibiotikus, sulfonamidus turi paskirti veterinarijos gydytojas ir jo nurodymų būtina tiksliai laikytis. Gydomiems triušiams reikia duoti vitaminų, mineralinių medžiagų. Po gydymo kokcidiostatikais triušiams rekomenduojama duoti gerti išrūgų, gerųjų žarnyno bakterijų ir kitų preparatų, skatinančių žarnyno naudingos mikrofloros vystymąsi, nes vartojant kokcidiostatikus žūva virškinimą skatinantys mikrooganizmai. Triušiukus prieš atjunkymą galima gydyti profilaktiškai, ypač jei ūkyje yra šia liga sergančių ar persirgusių triušių. Prireikus gydymo kursas kartojamas jau po nujunkymo. Tuo pat metu reikia atlikti dezinfekciją.
Daiva klausia: noriu paklausti. Triušis valgo, bet pradėjo tempti užpakalines kojas ir negali pasikelti užpakaliu.

Atsakymas: Iš Jūsų nurodytų simptomų sunku tiksliai diagnozuoti susirgimą. Šiuo atveju Jums galėtų padėti, tik veterinarijos gydytojo apžiūra. Apžiūrėjus triušiuką ir atlikus reikiamus tyrimus būtų galima spręsti apie jo susirgimą ir kokią pagalbą jam suteikti.

Milda Michailovskytė
Juozas klausia: Kodėl karvės serga šliužo dislokacija? Kaip apsaugoti karves nuo šios ligos. Ačiū.

Atsakymas. Šliužas – karvės skrandis, o šliužo dislokacija tai karvės skrandžio pasisukimas ir vietos pasikeitimas.  Galimos dvi šios ligos formos - šliužo dislokacija į kairę pusę ( t. y. skrandis pasisuka į kairę pusę) ir šliužo dislokacija į dešinę pusę (kai skrandis pasisuka į dešinę pusę).

Šiai ligai būdinga ir tai, kad dažniausiai serga nesenai po apsiveršiavimo ir produktyviausios karvės, todėl patiriama nemažai ekonominių nuostolių. Ši liga nėra labai pavojinga, jeigu laiku pastebima ir atliekamas gydymas. Dažnai šliužo dislokacija pasireiškia kartu su kitomis ligomis, ypač – ketoze, acidoze, tačiau gydant tik šiuos susirgimus yra tik trumpalaikis sveikatos būklės pagerėjimas, vedantis vėl prie pablogėjimo. Reikėtų pažymėti ir tai, kad sergant šliužo dislokacija į kairę pusę, be ryškių klinikinių požymių, galimas tik produkcijos sumažėjimas 2 – 5 litrais per dieną, svorio sumažėjimas, kartais pastebimas stipriau, ar silpniau išreikštas viduriavimas minėti gyvuliai gyvens, tačiau ūkininkas neturės tiek ekonominės naudos kiek galėtų turėti.

To visiškai negalima pasakyti apie šliužo dislokacijos į dešinę pusę susirgimą. Šiai formai yra būdinga ryški klinikinė eiga, greitas liesėjimas, bei pieno produkcijos praradimas, dažniausiai praėjus 48 valandoms po pirminių klinikinių simptomų gyvulys gaišta.
Jonas klausia: Turiu keletą karvių, kurių piene yra didelis somatinių ląstelių skaičius. Pieno tyrimų laboratorijoje nustatytas auksinis stafilokokas. Ar galima minėtas karves pagydyti ir kokiomis priemonėmis?

Atsakymas.  Auksinis stafilokokas yra gana dažnas karvių tešmens uždegimų (mastitų) sukėlėjas.  Minėtas mastitų sukėlėjas pasižymi tuo, kad jis labai greitai plinta bandoje ir jį sunku išnaikinti. Geriausia priemonė prieš auksinį stafilokoką yra profilaktika. Yra žinoma, kad auksinis stafilokokas dažniausiai plinta melžimo metu. Todėl patartina laikytis melžimo taisyklių ir higienos. Tešmens nuvalymui naudoti specialias pašluostes, pirmas čiurkšles numelžinėti į tam skirtą specialų indelį. Gana dažnai minėtas mastitų sukėlėjas plinta per melžėjų rankas, todėl ypatingai svarbi yra rankų higiena, reguliariai jas plaunant, kartu nepamirštant naudoti vienkartines pirštines (apie tai galima paskaityti ankstesniuose šios rubrikos straipsniuose).

Jeigu karvių bandoje auksinis stafilokokas išskirtas keletui karvių ir jų somatinių ląstelių skaičius piene yra didelis ir visą laiką kartojasi, tokias karves patartina atskirti iš bandos, melžti atskirai ir brokuoti.  Tačiau, jeigu nustatytas auksinis stafilokokas karvei ir somatinių ląstelių skaičius neviršija 200 000/ ml., tokioms karvėms reikėtų dar kartą pakartoti laboratorinį tyrimą.
Antanas klausia: Mano karvė apsiveršiavo prieš pusę metų, bet iki šiol nesurujojo. Ką galėtumėte patarti? Ačiū.

Atsakymas.  Didėjant karvių produktyvumui, viena iš dažniausiai sutinkamų problemų yra Jūsų paminėtas karvių rujojimo sutrikimas. Karvių nerujojimo dažniausia priežastis yra hormonų pusiausvyros sutrikimai. Šiuos sutrikimus dažniausiai įtakoja daugelis faktorių, iš kurių paminėsiu keletą – karvės šėrimas, mineraliniai priedai, karvių ligos po apsiveršiavimo, laikymo sąlygos ir kitos.  

1.    Karvės šėrimas.  Labai svarbu subalansuoti karvės šėrimą, kad karvė sugebėtų ne tik „pagaminti“ pieną, bet ir susibalansuotų jos hormoninė reguliacija organizme. Ar jūsų karvių šėrimo racionas subalansuotas, galima patikrinti pagal pieno rodiklius, o tiksliau pagal pieno urėją. Pieno urėjos tyrimus atlieka VĮ „Pieno tyrimai“, iš kontroliuojamų karvių pieno ir iš superkamo pieno bendro mėginio. Jeigu šėrimo racionas subalansuotas, pieno urėjos koncentracija piene turėtų būti nuo 20 – 30 mg% (karvės duodančios iki 20 kg pieno per dieną urėjos norma – 20 mg%, duodančios virš 30 kg – 30 mg%). Žema urėjos koncentracija rodo, kar karvė šeriama racionu, kuriame yra daug energijos, arba mažai baltymų. Aukšta urėjos koncentracija rodo, kad šėrimo racione yra daug baltymų ir mažai energijos. Kalbant apie karvių rujojimą ir rujų ryškumą yra nustatyta, kad jeigu karvės pieno urėja yra virš 30 mg%, rujus bus neryškios (slaptos), visai jų gali nebūti, arba tokią surojojusią karvę neapsimoka sėklinti, nes yra didelė tikimybė, kad ji neapsivaisins.
Jonas iš Slavikų. Norėčiau sužinoti, ar priskirta veterinarijos felčerė turi pati nustatinėti kainas už aptarnavimą ir vaistų išrašymą gyvuliams, ženklinimą ir registraciją. Ar yra nustatyti valstybiniai tarifai ir kokie jie turi būti?

Atsakymas. Valstybiniai tarifai yra skirti tik užkrečiamųjų ligų kontrolei. Tai yra kraujo tyrimams leukozei ir bruceliozei ištirti, bei tuberkulinizacijai atlikti. Šie tarifai yra rekomendacinio pobūdžio ir jų taikymas priklauso nuo veterinarijos gydytojo ir ūkininko tarpusavio susitarimo, nes negalima taikyti vienodus tarifus ūkinikui turinčiam 200 karvių ir 2 karves.  

Kiti aptarnavimo tarifai, tokie kaip gydymas, profilaktinių priemonių atlikimas, konsultacijos yra ūkininko ir veterinarijos gydytojo tarpusavio susitarimo reikalas. Daugeliu atvejų stambūs ūkininkai pasirašo aptarnavimo sutartis su veterinarijos gydytojais, nes tai reikalaujama ir dėl mano minėtų užkrečiamųjų ligų kontrolės, ir tai gali būti naudinga dėl bandos sveikatingumo priežiūros ir stebėjimo. Kaip pavyzdį galima pateikti Vokietijos ūkius, kur veterinarijos gydytojas pasirašo sutartį su ūkininku, jis turi prisijungimą per internetą prie ūkininko kontrolės, ženklinimo, gyvulių judėjimo ir pieno produktyvumo duomenų. Panaudodamas šiuos duomenis gydytojas nuolat stebi bandą ir produkcijos, ar kitų parametrų pakitimai jam rodo, kad prasideda problema jo kontroliuojamame ūkyje. Tada jis informuoja ūkininką ir sprendžia problemą. Taip daugeliu atvejų „užbėgama ligai už akių‘, išvengiant galimų nuostolių.

Tačiau šių tyrimų vienas veterinarijos felčeris negali atlikti. Pagal LR veterinarijos įstatymo 12 straipsnį - „veterinarijos felčeriai ir technikai dirba privačiai kontroliuojami veterinarijos gydytojo“. Todėl ūkio kontrolę ir priežiūrą dėl ligų gali atlikti veterinarijos gydytojas, arba jo kontroliuojamas veterinarijos felčeris.  Tuo tarpu gyvulių ženklinimą ir registraciją veterinarijos felčeris gali atlikti, jeigu yra išklausęs kursus ir turi tam tikrą kvalifikaciją.

Atsakė – LSMU veterinarijos akademijos dr. Ramūnas Antanaitis

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos