baneris leidinys

sausio13Asta GVILDIENĖ

Po sausio 13 – osios tragedijos praėjo du dešimtmečiai, tačiau jausmas toks, lyg tai būtų įvykę vakar.  Tikriausiai, taip jaučiasi kiekvienas kruvinųjų įvykių liudininkas. Sudreba širdis, prisiminus 1991 – uosius, kurie prasidėjo nerimo ir skausmo dienomis.

ELTA nuotr. Sovietų kareivių tankai važiavo tiesiai į žmones, be gailesčio traiškė bejėgią minią tankų vikšrais.

Galiu patikinti, kad tuo metu tarp žmonių jautėsi tokia vienybė ir toks dvasios pakilimas, kokio daugiau niekada nepajaučiau po tragiškų įvykių Vilniuje. Apie tai šiandien galime tik pasvajoti. Visai svetimi žmonės toje didelėje minioje buvo artimesni nei giminės, visi jautėmės kaip viena didelė šeima.

Apie tas skausmo dienas, ypač sausio 13 – osios naktį iki šiol vengiu kalbėti, kaip ir daugelis dalyvavusių tuose įvykiuose žmonių. Paminėti šią dieną reikia, bet prisiminti tai, kas vyko prie televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto ir šiandien nesinori. Tai buvo pilna baimės, nerimo ir siaubo naktis. Niekas nesitikėjo, kad kareiviai puls beginklius žmones: daužys juos šautuvų buožėmis, stumdys, o galiausiai šaudys ir traiškys tankų vikšrais. Daugeliui gyvenimas pasidalijo į dvi dalis: gyvenimas iki sausio 13-osios ir gyvenimas po sausio 13-osios.
 
Visos gyvenimo problemos tuo metu neatrodė svarbios. Nerūpėjo nei žiemos sesija, kuri po šių įvykių buvo nukelta porą savaičių, nei egzaminai. Kalbėjome tik apie tų dienų įvykius. Mūsų nerimą stiprino nuolatiniai pranešimai apie užimamus pastatus, uždaromus objektus, valdžios pareiškimus. Įtampa jautėsi visur. Ypač gatvėse, kur savivaliavo sovietų kareviai, važinėjo tanketės, viena po kitos buvo uždarinėjamos įstaigos.

Sausio 13 - osios naktį prie televizijos bokšto susirinko gausybė žmonių. Nepažįstami žmonės glėbesčiavosi, nuoširdžiai bendravo, akys buvo pilnos ašarų, o širdyje laukimas, kas bus. Visi nerimaudami laukė. Balsas iš garsiakalbio nuolat kartojo, kad būtumėme stiprūs ir tvirti, kad televizijos bokšto link juda tankų kolona. Vyrai prašė moterų grįžti į namus pas vaikus. Mus, merginas,  bendrakursiai grūste išgrūdo į bendrabučius, sustabdę pirmą pasitaikiusį automobilį, kuris leidosi žemyn nuo kalno į Žvėryną.

Vos įžengėme į kambarį, pro kurio langą matėsi televizijos bokštas, apšviestas ryškios prožektorių šviesos, pasigirdo automatų tratėjimas, o vėliau ir šaudymas iš tankų. Apmirėme. Negalėjome ištarti nei žodžio. Kaip sustabarėjusios, apsikabinusios žiūrėjom ir klausėm. Matėm, kaip vienas po kito lekia greitosios pagalbos automobiliai, girdėjom kaip kaukia renimobilių signalai – medikai skubėjo suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Iki paskutinės akimirkos Lietuvos televizija transliavo pranešimus, kas vyksta. Kai pamatėme siaubo kupinas Eglės Bučelytės akis ir išgirdome „Jie ateina!“ – supratome, kad jau viskas. Tą akimirką vaizdas ekrane dingo. Tyla.

Puolėme per tiltą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Čia žmonės apsikabinę verkė, meldėsi ir giedojo „Marija, Marija“. Neįmanoma apsakyti tos būsenos, ką jautėme... Tik buvo siaubingai baisu. Laukėme, kol atvažiuos tankai ir čia. Tačiau tą naktį sovietų kareiviai nedrįso padidinti aukų skaičiaus. Sugrįžę studentai pasakojo, kad juos puolė ne žmonės, o bejausmiai monstrai. Kareivių akys buvo negyvos, matėsi, kad jie pasiruošę žudyti, nes greičiausiai buvo apkvaitę nuo narkotinių ar kokių kitų psichotropinių medžiagų. Jie be gailesčio traiškė bejėgią minią tankų vikšrais, automatų kulkomis šaudė į beginklius žmones.

Kitą dieną sužinojome, kad šiurpią sausio 13-osios naktį buvo sužeista apie 700 žmonių, 14 žuvo. Lietuvoje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. Žmonės plūste plūdo pasidalyti skausmu, pareikšti pagarbą žuvusiesiems, daugeliui tuo metu mano bendraamžių jaunuolių.

24 – erių Loretai Asanavičiūtei – vienintelei žuvusiai merginai juodomis juodomis akimis. Prisimenu, kaip televizija rodė ir rodė jos nuogą kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Vėliau sužinojome, kad olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė jai Indijoje paminklą iš granito. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva.

22 - jų Virginijui Druskiui – Rytų kovos menų dvasią įvaldžiusiam specialistui, vos prieš metus sukūrusiam šeimą jaunuoliui. Jis krito pirmasis. Kulka buvo greitesnė.

22 – jų Rolandui Jankauskui – prieš porą mėnesių grįžusiam iš tarnybos laivyne. Žuvo po šarvuočio ratais, kurį vairavo tie, su kuriais kartu tarnavo. Jo tėvas – chorvedys, vėliau sukūrė muzikinį kūrinį savo žuvusio sūnaus atminimui.

17- mečiui Dariui Gerbutavičiui, kuriam keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji atėmė gyvybę. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose...“ Darius buvo vienintelis vaikas šeimoje.

25 - erių marijampoliečiui Rimantui Juknevičiui, mėgusiam klasikinę muziką. Jo senelis, 1945 metais jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo rusų kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai tik už Lietuvą.

39 - erių Alvydui Kanapinskui, žuvusiam ne prie TV bokšto, bet Konarskio gatvėje, prie Radijo ir televizijos komiteto – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis namuose sustojo šeštą valandą ryto – tuo metu, kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulka atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę.

52 - jų Algimantui Petrui Kavoliukui, pardavėjui iš Karoliniškių. Sausio 13- osios vidurdienį sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo nužudžiusi sovietų kareivio paleista  kulka.

25 - erių Vidui Maciulevičiui, nušautam tiesiai į nugarą. Be tėvelio liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

29 - erių kauniečiui Titui Masiuliui. Sąjūdininkui, vienam iš pirmųjų atsisakiusiam sovietinės pilietybės. Motina vėliau kartojo, kad jis „gulėjo karste gražus kaip karalaitis...“.

35 - erių rokiškiečiui Alvydui Matulkai iš tremtinių šeimos. Išklausęs Katedroje mišias, jis stovėjo prie Aukščiausios Tarybos pastato. Pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja šalia jo buvę žmonės. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekada nesirgusiam.          

54 - erių Apolinarui Povilaičiui, vyriausiam amžiumi, kilusiam iš Vinco Kudirkos giminės. Dirbo šaltkalviu, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais - Katedros aikštėje sumuštas „bananu“. Buvo nušautas.

18 - mečiui Ignui Šimulioniui, dvyliktokui iš Vilniaus. Iš juodai baltos nuotraukos žvelgia vaikinukas – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas. „Geležinio vilko“ kuopos šaulys, priešo kulkos pasirinktas taikiniu.

48 - erių Vytautui Vaitkui, kukliam ir darbščiam žemaičiui nuo Šilalės. Nušautam tiesiai į širdį.

50 - mečiui Vytautui Koncevičiui, kurio jaunystė praėjo Sibire, kur žuvo jo tėvas, kurio kapas nežinomas. Vytautas mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai kankindamasis ligoninėje. Visą mėnesį kartu su juo kasdien gyveno ir mirė jo artimieji.

Žmonių širdyse atmintis - gyva. Lietuvių tautos laisvė išpirkta žuvusiųjų gyvybėmis. Ir šiandien lenkiame prieš juos galvas. Gyvendami laisvoje Lietuvoje nepamirštame tų, kurie ją gynė. Bet yra, kurie pamiršo. Sausio 13 – osios byla ir po dvidešimties metų lieka neištirta. Kas tai? Nepagarba laisvės gynėjams ar nepatriotiškas atsakingų struktūrų aplaidumas? Kodėl lig šiol nenubausti žudikai? Tai klausimai į kuriuos galbūt niekada nebus atsakyta.

Comments are now closed for this entry

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos