petrucionisKovoje dėl piliečių balsų vyrauja specifinis ir dažnai minimalistinis politinis diskursas.  Visa politika tampa vietine. Noriu pasakyti tai, jog rinkimuose svarstomų temų spektras apsiriboja savu kiemu. Nesvarbu, ar tai būtų imperialistinė JAV, Vokietija ar Lietuva – rinkėjams labiausiai rūpi girdėti pasisakymus apie kasdienius, tiesiogiai juos varžančius klausimus: nedarbas, mokesčiai, socialinė nelygybė, brangstančios prekės bei paslaugos. Lietuvos atveju, kryptingai pamirštamas bet koks ilgalaikės vizijos scenarijus tiek vidinėje, tiek tarptautinėje erdvėje. Galima išskirti kelias konkrečias temas, kurių politinės partijos vengia ar bent jau nepažymi debatuose.

Užsienio politikos sfera. Rodos, jog priklausomybė nuo ES niekaip neįpareigoja kuriant prerogatyvas ateinančiai kadencijai. Anaiptol,  būsime pačiame Senojo žemyno sūkuryje. 2013 m. antroje pusėje Lietuvai teks pirmininkauti ES, kas leis bent jau iškelti į europinę dienotvarkę šaliai aktualias problemas. Deja, kol kas net sunku įsivaizduoti kai kuriuos galimai būsimus ministrus diriguojant ES susitikimuose. Rodos, truks ne tik inovatyvių ir solidžių pasisakymų, bet ir elementarios kompetencijos laisvai šnekėti bent jau viena ar dviem vakariečių kalbomis.  Pasivadinę drąsia ir imlia šalimi, galime šį įvaizdį visiškai sugriauti. Tokie yra neruošiami namų darbai Europai šiandien. Juo smarkiau tylima dėl ekonominių ir energetinių dvišalių santykių su kaimyninėmis valstybėmis.Atominės elektrinės statymas, energetikos tiltas į Vakarus ar pozicija dėl dialogo su Baltarusija ir Rusija lieka ganėtinai per toli nuo rinkiminio eterio. Paradoksas paprastas: strateginių užsienio klausimų ignoravimas atsilieps vidiniam šalies galios mažėjimui.
 
Fiskalinės politikos strategija. Praktiškai nuo pat stojimo į ES iki ekonominės krizės pradžios biudžeto formavimas buvo nulemtas išskirtinai didelio ekonominio augimo. 2004-2008m. buvo nuolat sudaromos viršplaninės pajamos ir didinamos viešojo sektoriaus išlaidos. Prasidėjus pasaulinei ekonomikos stagnacijai šį modelį teko pertvarkyti. Dėl visiškai elementarių priežasčių: 2009m. Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms priėjimas prie finansų rinkos tapo per brangus arba tiesiog neįmanomas. A.Kubiliaus vyriausybė adekvačiai mažino valdžios sektoriaus išlaidas ir keitė mokesčių sistemą. Visgi tvari fiskalinė politika nesukurta. Iki šiol nėra aiškaus veiksmų plano, kaip pavyks mažinti biudžeto deficitą. Nors pirmuosiuose debatuose nacionalinio transliuotojo eteryje politinių “grupuočių” atstovai drąsiai tvirtino, jog yra įgalūs mažinti valstybės deficitą, šie planai švelniai tariant neadekvatūs. LSDP išsišokimas sumažinti nedarbą iki nulinio ar netgi neigiamo arba Darbo partijos siūlymas jungtiniu žemės ir nekilnojamo turto mokesčiu kompensuoti biudžeto spragą toli gražu „nesueina” net skaičiuotuvo eilutėje.

Rinkėjai labiausiai laukia ir yra susikoncentravę ties vidaus problemų sprendimais, tačiau parlamentiniai rinkimai sulaukia dėmesio ir iš užsienio. Esame stebimi. Greičiausiai koaliciją formuos trys didžiosios opozicinės partijos. Lyg ir nieko naujo – visos jos parlamento senbūvės. Neramina naujo lyderio klausimas: tarp „vadų” egzistuoja didelė (ne)kompetencija ir populizmas. Pretendentai į valdžią žada išdalinti daug, bet sunkiai gali nurodyti, iš ko atims. Sukurtas išvaizdžiai patrauklus socialinių dovanų komplektas. Tik vargu, ar neteks atplėšus jį, nenusivilti.

Mindaugas Petručionis
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos