Kovoje dėl piliečių balsų vyrauja specifinis ir dažnai minimalistinis politinis diskursas.  Visa politika tampa vietine. Noriu pasakyti tai, jog rinkimuose svarstomų temų spektras apsiriboja savu kiemu. Nesvarbu, ar tai būtų imperialistinė JAV, Vokietija ar Lietuva – rinkėjams labiausiai rūpi girdėti pasisakymus apie kasdienius, tiesiogiai juos varžančius klausimus: nedarbas, mokesčiai, socialinė nelygybė, brangstančios prekės bei paslaugos. Lietuvos atveju, kryptingai pamirštamas bet koks ilgalaikės vizijos scenarijus tiek vidinėje, tiek tarptautinėje erdvėje. Galima išskirti kelias konkrečias temas, kurių politinės partijos vengia ar bent jau nepažymi debatuose.

Užsienio politikos sfera. Rodos, jog priklausomybė nuo ES niekaip neįpareigoja kuriant prerogatyvas ateinančiai kadencijai. Anaiptol,  būsime pačiame Senojo žemyno sūkuryje. 2013 m. antroje pusėje Lietuvai teks pirmininkauti ES, kas leis bent jau iškelti į europinę dienotvarkę šaliai aktualias problemas. Deja, kol kas net sunku įsivaizduoti kai kuriuos galimai būsimus ministrus diriguojant ES susitikimuose. Rodos, truks ne tik inovatyvių ir solidžių pasisakymų, bet ir elementarios kompetencijos laisvai šnekėti bent jau viena ar dviem vakariečių kalbomis.  Pasivadinę drąsia ir imlia šalimi, galime šį įvaizdį visiškai sugriauti. Tokie yra neruošiami namų darbai Europai šiandien. Juo smarkiau tylima dėl ekonominių ir energetinių dvišalių santykių su kaimyninėmis valstybėmis.Atominės elektrinės statymas, energetikos tiltas į Vakarus ar pozicija dėl dialogo su Baltarusija ir Rusija lieka ganėtinai per toli nuo rinkiminio eterio. Paradoksas paprastas: strateginių užsienio klausimų ignoravimas atsilieps vidiniam šalies galios mažėjimui.