Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
Cha, cha, moteriškos, atsiprašau iš karto, bet paslapčių turime ir mes...

Šiandien prisiminkime Gelgaudiškio vardą ir viską apie jį. Grįžkime mintimis į, tarkim, septintąjį dešimtmetį.

Tada mano šeima dar gyveno pagiryje ir mes, vaikai, sukome galvas, kas yra tas „Iždanovas“, mat tėvas vis: „Iždanovas, Iždanovas“.

Galų gale vyriausiam broliui pavyko iškvosti savo mokytoją, kad Ždanovas – tai labai garsus ir nusipelnęs SSRS veikėjas, o jo vardu pavadintas mūsų kolūkis.

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
Žaibas tą dieną į mane liuobė mažiausiai dukart. Pirmąjį kartą atsitokėjau drybsąs kažkokioje pakrūmėje. Galva ūžė taip tarsi iki pat ausų būtų pripildyta verdančio „pliumbum“, kuris  tik ir telaukė momento kuomet galės pavirsti Vezuvijumi ir iš mano makaulės padaryti tai, ką 1945 metais amerikiečių „Mažylis“ padarė iš Hirosimos. Visą kūną traukė priešmirtinės konvulsijos. Laimei, uoslė dar veikė. Čia tiesiog privalau tarti nuoširdų ačiū šauniajam, nors ir  kumpam, bet ištikimam savo  šnobeliui, nes būtent jis, savo receptoriais susintetinęs aplinkoje tvyrantį pragaro ir parako kvapų mišinį, pakuždėjo išvadą, kad mano kūnu  bus pasinaudojęs  Perkūnas. Akyse, tarsi pačiame jonvabalių poravimosi įkarštyje, visomis įmanomomis krytimis lakstė kibirkštys, savo intensyvumu nė mažumėlę nenusileisdamos šventiniams Vilniaus fejerverkams. Kiek laiko visa tai užtruko, kaip ir daug ko, kas tada dėjosi, dabar jau nebepamenu. Praėjus nežinia kiek laiko tarp visos tos makalynės pradėjau įžiūrėti kažkokį keistą, link manęs besiartinantį, mano smegenų žievei neatpažįstamą, ryškiai švytintį daiktą, o gal net ir padarą. Pragaras – dar spėjau pagalvoti ir nors nebuvau didelis davatka, tačiau šį kartą rankos pačios išsitiesė neatpažinto objekto pusėn, o aš, suklupęs ant kelių, siaubo apimtu balsu užgiedojau kažkur girdėtą šermenų giesmę:

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
Pats kvailiausias žmogaus noras - įtikti visiems. Tik to niekada nebuvo ir nebus. Pasaulis taip surėdytas, kad turime ir draugų, ir priešų. Vienus gerbiame, su kitais kovojame.

Priešo saugomės iš priekio, o draugas puola iš užpakalio. Išvada: draugas visada pavojingesnis už priešą. Tik pabandyk susipykti ir įsitikinsi.

Visi Žemės žmonės yra klystantys, todėl ta teisingumo marmalynė virė ir virs. Svarbiausia įrodyti savo teisumą kitiems, o kai nepavyksta žodžiais - imamės darbų. Pradedame demonstruoti savo jėgą, tam panaudodami sukauptus turtus.

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
O ne kokiom mizerijom užsiiminėti, kaip kad seimūnų algeles po 12% mažinti... Pagalvokite kiek tai viso bus nuo 141 atlyginimo? Katino ašaros. Ir ne daugiau. O tautai reikia kur kas solidesnės sumos, kad atsiginti nuo bado.    
 
Pirmiausia nusistatykime principines nuostatas nuo ko nuimsime ir kam pridėsime? Na, pridėti, aišku, kam reikia – tai tiem 30% mūsų tautos, kuri jau gyvena skurdžiai ir kuriai gręsia krizinis badas. Čia kaip ir aišku. Bet va nuo ko nuimti, kai visi turtuoliai krokodilo ašaromis verkia?

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
Tai buvo Gorbačiovo valdymo laikais. Gensekas (generalinis sekretorius) pradėjo kontroliuoti alkoholio gamybą ir pardavimą. Šakiečiai net talonus buvo įsivedę - mėnesiui litras. Savo išburbuliavai ir sėdėk ramus, be talono daugiau negausi. Bet išradingieji lietuviai tuoj pradėjo talonus supirkinėti iš nevartojančių to brudo. Šakiuose alkoholį pardavinėjo tik viena parduotuvėlė - "turginė". Gaudavome ir raikopsąjungos sandėliuose, bet brangiau. Manote, gėrėme mažiau? Žinoma, kad mažiau, nes iš kur paimsi...

Vasara ėjo į pabaigą, rugiapjūtė irgi. Pamiškėje dorojome sėklinių dobilų kultienias ir nelabai kas iš valdžios domėjosi tokiu nesvarbiu darbu. O darbas buvo pelningas: vokišku smulkintuvu žalias kaip rūta kultienias smulkino ir pūtė į didžiules priekabas, o du traktoriai pakaitomis vežė į siloso tranšėjas. Ten gabeno ir šiaudus bei žalią žolės masę, tai nesuprasdavo, kas kiek atveža. Mums buvo gaila tokį kvapnų šienelį silosu paversti, o žmonės, ypač gyvenantys prie miesto, vis klausinėdavo, ar neparduotume.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos