Žaibas tą dieną į mane liuobė mažiausiai dukart. Pirmąjį kartą atsitokėjau drybsąs kažkokioje pakrūmėje. Galva ūžė taip tarsi iki pat ausų būtų pripildyta verdančio „pliumbum“, kuris  tik ir telaukė momento kuomet galės pavirsti Vezuvijumi ir iš mano makaulės padaryti tai, ką 1945 metais amerikiečių „Mažylis“ padarė iš Hirosimos. Visą kūną traukė priešmirtinės konvulsijos. Laimei, uoslė dar veikė. Čia tiesiog privalau tarti nuoširdų ačiū šauniajam, nors ir  kumpam, bet ištikimam savo  šnobeliui, nes būtent jis, savo receptoriais susintetinęs aplinkoje tvyrantį pragaro ir parako kvapų mišinį, pakuždėjo išvadą, kad mano kūnu  bus pasinaudojęs  Perkūnas. Akyse, tarsi pačiame jonvabalių poravimosi įkarštyje, visomis įmanomomis krytimis lakstė kibirkštys, savo intensyvumu nė mažumėlę nenusileisdamos šventiniams Vilniaus fejerverkams. Kiek laiko visa tai užtruko, kaip ir daug ko, kas tada dėjosi, dabar jau nebepamenu. Praėjus nežinia kiek laiko tarp visos tos makalynės pradėjau įžiūrėti kažkokį keistą, link manęs besiartinantį, mano smegenų žievei neatpažįstamą, ryškiai švytintį daiktą, o gal net ir padarą. Pragaras – dar spėjau pagalvoti ir nors nebuvau didelis davatka, tačiau šį kartą rankos pačios išsitiesė neatpažinto objekto pusėn, o aš, suklupęs ant kelių, siaubo apimtu balsu užgiedojau kažkur girdėtą šermenų giesmę: