Vieną sekmadienį (akivaizdu, kad dievulis tądien buvo nedarbingas) numetė mūs šeimą į pačio svieto užukampį (svietas, sako, buvęs kažkur arčiau saulės laidos. Kam tenais teko pabūvot, dažniausiai nebepasirodydavo, arba grįždavo pasikeitę, užrietę nosį ir vargiai beišeidavo susišnekėt). Gyvenome mes kukliai. Dešimt brolių, močia ir jos užguitas tėvas. Gal ir nepadoriai atrodo, bet taip jau močiai surėdyta ir prieš aukštesnias galias nepašokinėsi. Mes, vyresni broliai, dar atsimename, kai tėvas buvo stiprus ir gyvybingas tironas. Visi suglaudę ausis, besąlygiškai vykdėme jo nurodymus. Niekas nematėme, kas jam nutiko, tik iš girdų žinome, kad nuo vakarų atlėkęs, it laukinis, obuolmušis, amžiams paguldė jį patalan. Kadais mums tat buvo laimė.