Agnė NAUMAVIČIŪTĖ

Vienuolika metų Škotijoje pragyvenęs architektas Mantas Paketuris visuomet žinojo, kad anksčiau ar vėliau grįš gyventi į Šakius. Taip ir padarė. Ir jau spėjo būti pastebėtas. Spėjo padirbėti ir savivaldybėje, o ir išėjęs iš jos nesėdi sudėjęs rankų. Tad kol vieni emigruoja ir pasirenka didmiesčius, M. Paketuris kuria savo gyvenimą gimtuosiuose Šakiuose.

Dar praėjusių metų pabaigoje pasklido žinia, kad rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje pradėjo dirbti jaunas, perspektyvus architektas, neseniai grįžęs iš užsienio. Ne paslaptis, daugelis pagalvojo – o kurių velnių? M. Paketuris atvirai pasakojo, kad jau eidamas dirbti į savivaldybę žinojo, kad milijonų čia neuždirbs. Beje, kai Kaune taip pat turėjo darbo pasiūlymą, už kurį buvo žadėtas dvigubas ar dar didesnis atlyginimas.

„Taip, turėjau ne vieną darbo pasiūlymą. Tačiau aš žinojau, kad savivaldybėje galėsiu daugiau atsiskleisti, parodyti savo kūrybinę pusę, o ne tik dėlioti parašus, kaip būtų buvę kitur. Deja, kad ir kaip bebūtų gaila, čia išdirbau tik šešis ar septynis mėnesius, nes iš tokio atlyginimo, kokį gavau, paprasčiausiai negalėjau išlaikyti šeimos“, – atvirai kalbėjo architektas.

Sukūrė vizijas

Šiuo metu M. Paketuris dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą, tačiau neslepia, kad kada nors planai gali pasikeisti ir darbuotis jis gali išvykti į kurį nors didmiestį. Beje, architektas tik grįžęs į gimtinę spėjo įdėti nemažą indėlį – sukūrė Šakių miesto bei Siesarties pakrantės sutvarkymo vizijas. Tiesa, dėl miesto vizijos buvo kilę daug diskusijų, o ir iš kažkieno lūpų buvo nuskambėjusi ironiška frazė – „Šimtmečio vizija“. Tačiau architektas teigė, jog vienas iš svarbiausių dalykų ir yra turėti viziją, o tada po truputį, mažais žingsneliais galima ją pradėti įgyvendinti.

Į M. Paketurį taip pat kreipėsi ir ne vienos seniūnijos seniūnas prašydamas sukurti vieną ar kitą vizualizaciją ar pasiūlymą. Kita vertus, architektas apgailestavo, kad su jų prašymais susiję darbai tuo ir užsibaigdavo. Pašnekovas teigė, jog norėtųsi, kad ir miestelių seniūnai, ir kiti žmonės kuo daugiau domėtųsi, rūpintųsi ne tik pastatų vidumi, bet ir jų išore.

Ką pastebi architekto akis?

Ir visgi, kaip Šakiai atrodo architekto akimis? M. Paketuris teigė, kad, kaip ir visur, yra vietų, į kurias gražu žiūrėti, bet yra ir tokių, kurias verkiant reikėtų sutvarkyti. Architektas pasakojo, kad grįžęs į Šakius ir pamatęs, kaip sutvarkytas miesto skveras, neteko žado gerąja prasme.

„Centre būtent ir reikia erdvės, kad žmonės būdami skirtingose gatvėse galėtų vienas kitą matyti ir susimojuoti. Karilionas – taip pat įdomesnis sprendimas. Mano manymu, puikiai padirbėta“, – minėjo M.Paketuris.

Tiesa, architekto nuomone, miesto ežeras visuomet būdavo šiek tiek pamirštas – „išvalytas, tiek ir pakanka“.

„Kiekvieną vasarą praleidžiu Molėtuose. Miesto centre esantį ežerą laikau geruoju pavyzdžiu. Jis visą laiką prižiūrimas, nieko daug neperkrauta, padarytas takelis, pravalyta medžių, kad nebūtų tamsu. Jeigu įgyvendinant miesto viziją pavyks paežerę sutvarkyti ir pas mus, bus labai sveikintina, nes ši vieta tikrai nėra 100 proc. išnaudota“, – nuomone dalijosi architektas.

Vienuolika metų gyvenimo svetur

M. Paketuris į Aberdyną (Škotija) išvyko labai patogiu metu – kai, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė didesnės galimybės kelionėms. Beje, kaip pats pasakojo, užsienyje padirbėti planavo tris mėnesius ir tuomet galvojo vėl grįžti į Tėvynę. O, bet, tačiau... Planuotas trumpas išvykimas užsitęsė iki vienuolikos metų gyvenimo svetur, kur M. Paketuris buvo visiškai įsitvirtinęs.

Kadangi į Škotiją išvyko baigęs vienuolika klasių, architektas ten savo mokslus pradėjo nuo anglų kalbos mokymosi, vėliau – studijos koledže, o dar vėliau Roberto Gordono Universitete įgijo tiksliųjų mokslų architektūros bakalauro laipsnį.

„Porą metų padirbęs supratau, kad neuždirbsiu viso pasaulių pinigų ir nusprendžiau mokytis. O ir grįžęs į Lietuvą be mokslų nieko būčiau nepasiekęs. Todėl mažais žingsneliais ėjau universiteto link. Toks buvo mano tikslas, kurį ir pasiekiau“, – pasakojo M. Paketuris.

Visuomet turėjo planą

 Visi suprantame, o ypač emigrantai, ką reiškia 11 m. gyvenimo užsienyje. Persiorientuoti į kitą ritmą nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. Tačiau M. Paketuris teigė priešingai, nes visuomet turėjo nuosekliai vykdomą planą – Škotijoje baigti mokslus, įgyti patirties ir grįžti gyventi į Lietuvą.

Neaišku, kaip būtų pavykę, jei viskas nebūtų iš anksto dėliojama į savas vietas. Dar gyvendami užsienyje jiedu su žmona Sandra Šakiuose pasistatė namą, kad turėtų, kur grįžti. M. Paketuris neslėpė, kad apie darbą rajono savivaldybėje taip pat pagalvodavo.

„Daug žmonių grįžta į Lietuvą prieš tai nepasikloję jokio pamato po kojomis. Ir kas iš to? Pabūna čia mėnesį, du ir vėl važiuoja gyventi į užsienį. Todėl ir reikia viską planuoti iš anksto“, – patirtimi dalijosi architektas.