Nuo praeitų metų spalio 1 d. pradėjusiai dirbti K. Valaitytei šis projektas atrodė įdomus, ji dalyvavo mokymuose ir ėmėsi veiklos. Buvo sudarytos bendradarbiavimo sutartys su dešimčia rajono įstaigų ir organizacijų, kuriose jaunimas galėtų savanoriauti. Projekto koordinatorė aplankė visas seniūnijas, susitiko su socialiniais darbuotojais, pristatė projektą. Pasak koordinatorės, pagal šį projektą jauni žmonės būtų apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, jiems siūloma rinktis iki trijų mėnesių trunkanti savanoriška tarnyba, apmokamos kelionės išlaidos ir kita.
„Mano pagrindinė užduotis buvo surasti jauną žmogų, kuriam reikalinga ta pagalba, padėti jam pasitikėti savimi, surasti savo kelią“, – apie savo veiklą pasakojo K. Valaitytė.
Bet kaip pasiekti tą jauną žmogų? Jokios sistemos, kaip pasiekti niekur nedirbantį, nesimokantį jaunuolį, neregistruotą Darbo biržoje, kol kas nėra.
Pagal pateiktą statistiką, tokių jaunuolių rajone buvo 510, bet, pasak K.Valaitytės, šis skaičius realybėje kitoks, nuolat kintantis, nes jaunimas išvyksta į užsienį arba įsidarbina, todėl jaunuolius surasti buvo ypač sunku. Nuo projekto pradžios iki birželio mėnesio tokių buvo rasta tik penki.
Birželio mėnesį susirinkusi rajono savivaldybės jaunimo reikalų taryba bandė aiškintis situaciją ir ieškoti problemos sprendimo būdų.
Posėdyje kalbėjusi K. Valaitytė pripažino, kad susidūrė pirmiausia su seniūnų, socialinių darbuotojų abejingumu, juos tiesiog toks projektas nedomino. Pasak jos, pirmiausiai juos reikėjo motyvuoti, kad susidomėtų, o po to ieškoti jaunuolių.
Martinas Eimutis klausė, kas bus toliau, jei rudenį susirinkus bus tokie patys skaičiai – surasti penki jaunuoliai, norintys savanoriauti. Juk per trejus projekto įgyvendinimo metus privalu rasti 140 tokių jaunuolių.
Kęstutis Smirnovas įsitikinęs, kad apie projektą trūksta informacijos. Pasak jo, svarbu ir tai, kokia tokio projekto nauda pačiam jaunuoliui, kokių gyvenimo įgūdžių jis įgaus, ar ta savanorystė kyla iš sąmoningo žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą, o ne tik gauti materialinę naudą.
Jaunimo reikalų tarybos nariai pripažino, kad projektas turi ir spragų, nes nėra sutvarkyta duomenų apie nemotyvuotą jaunimą perdavimo sistema, rajone veikiančios nevyriausybinės organizacijos ne visos žino apie minėtą projektą. Todėl prieita prie išvados, kad tik bendradarbiaujant su seniūnijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis galima pasiekti bent minimalių rezultatų.
Kyla klausimas, gal tokio projekto visai nereikia nei jaunimui, nei Šakiams.
„Manau, jei nors vienam tokiam jaunuoliui padėsim grįžti į darbo rinką, padėsim susivokti ir surasti savo gyvenimo kelią, tai bus didžiulis pliusas“, – įsitikinusi K. Valaitytė.
K. Valaitytė nusprendusi save realizuoti kitur, išvyko dirbti, studijuoti į Kauną. Naujasis koordinatorius, kuris imtųsi nelengvos projekto veiklos, kol kas neatsirado.