Praėjusį ketvirtadienį savivaldybės posėdžių salėje vyko posėdis, kurio metu kalbėta apie migraciją, savivaldybės įsipareigojimus bei veiksmus prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Pranešimą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesorius, politologas, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius.

Posėdį savo pranešimu „Migracija: sena ir nauja“ pradėjo Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė. Ji atkreipė dėmesį, kad migracija nėra naujas reiškinys, nes dėl karų, konfliktų žmonių persikėlimas iš šalies į šalį buvo visais laikais. Tačiau pirmą kartą žmonijos istorijoje peržengta 60 mln. priverstinai perkeltų asmenų skaičiaus riba. Be to, praėjusiais metais daugiau kaip pusę visų priverstinai perkeltų asmenų sudarė vaikai, kurie dažnai keliauja vieni, be tėvų.

„Kiekvieną dieną atsiranda apie 34 tūkst. asmenų, kurie dėl konflikto yra priversti palikti namus ir kuriems reikia ne tik prieglobsčio, bet ir adekvačios integracinės politikos“, – kalbėjo vedėja.

Ar mūsų šalis tą adekvačią politiką turi, – kitas klausimas, tačiau oficialiai Lietuva prieglobsčio prašytojus priimančia šalimi tapo 1997 m., ratifikavus Ženevos konvenciją. Iki šių metų lapkričio 31 d. pabėgėlio statusas suteiktas 240 asmenų, papildoma apsauga suteikta 1306 asmenims. Lietuva 2016–2017 m. įsipareigojo priimti 1 105 prieglobsčio prašytojus, apsistojusius laikinose pabėgėlių stovyklose Italijoje, Graikijoje ir Turkijoje.

Šakių rajono savivaldybėje integracijos procesą koordinuoja bei už visus su integracija susijusius klausimus sprendžia Socialinės paramos skyrius. L. Pocevičiūtė informavo, kad kitos šalies piliečiai rajone nėra naujiena. Šiuo metu savo gyvenamąją vietą rajone yra deklaravę 40 užsieniečių, iš jų 12, kurie turi leidimus šalyje gyventi laikinai, 28 užsieniečiai, turintys Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimus gyventi Europos Sąjungoje. Tai 10 Rusijos piliečių, 11 iš Ukrainos, po vieną užsienietį iš Brazilijos, Egipto, Japonijos, Turkijos, Alžyro, po tris iš Baltarusijos bei Peru, aštuoni asmenys be pilietybės. Daugiausia atvykėlių – šeimos susijungimo pagrindu (šeimos sujungimu vadinama tada, kai pilietis jau gyvena Lietuvoje, o jo šeimos nariai turi teisę prašyti leidimo gyventi Lietuvoje).

Profesorius, politologas, islamo tyrinėtojas E. Račius kalbėjo apie kultūrinių stereotipų ir lūkesčių vaidmenį bendravime su pabėgėliais. Pirmiausiai jis pabrėžė tai, kad mes esame Trečiojo pasaulio šalis, skurdžiai – nei legaliai, nei nelegaliai čia atvažiuojantys gyventi nenori. Tad, kaip juokavo svečias, pabėgėliui svarbu parodyti, kurioje pusėje ir kada išvažiuoja autobusas bei kur yra Lenkija. Tų daugiau nei tūkstančio prašytojų, pasak profesoriaus, mes tikrai nesulauksime. Be to, ką daug kartų pabrėžė svečias, lietuviai mąsto itin stereotipiškai ne tik pabėgėlių klausimu, o apie musulmonus mąsto labai vienplaniškai.

„Kol kas mūsų šalyje pabėgėliai tik priglaudžiami, bet apie integraciją kalbos nėra“, – akcentavo E. Račius.

Jis kalbėjo, kad neigiamą portretą nupiešia ir žiniasklaida.

„Sukuriamas įvaizdis, kad tie žmonės mažų mažiausiai iš Mėnulio, greičiausiai iš Marso. Jie kitaip miega, kitaip valgo, myli, mylisi, jie daro viską kitaip – nėra žmonės. Jie greičiausiai ateiviai su daugybe rankų, akių“, – kalbėjo profesorius.

Jis patarė, kad reikėtų ieškoti ne skirtumų, o panašumų, bendražmogiškų temų ir „juose“ atrasti „mus“. Jis retoriškai teiravosi – nejau reikėtų galvoti, kad mūsų kultūra neatsiejama nuo kepurinės ir visi ją moka šokti, arba dar geriau – šokia kiekvieną vakarą? Lygiai taip pat nereikia manyti, kad visi musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną. Islamo tyrinėtojas kalbėjo, jog reikėtų būti pakantiems, vertinti kultūrinę įvairovę, žmonių individualumą, nes lygiai kaip mes kažko galime išmokyti kitų šalių piliečius, taip jie gali išmokyti ir mus.

„Galvojate, kad tik lietuviai neria vąšeliu? Tikrai ne. O ką šiandien kiekvienas iš čia esančių padarėte katalikiško? Sumuštinio sutepimas ir padavimas vaikui nėra katalikiška. Apskritai daugelis elgiamės labai toli nuo katalikų tikėjimo tiesų“, – kalbėjo E. Račius, raginęs nesureikšminti tikėjimo ir, vertinant žmones, nepastatyti religijos į pirmą vietą.

Jis tikino net neabejojantis, kad ir Šakiuose bus islamiškas darželis, mokykla, tik klausimas – po kelerių metų... Tad turėtume ruoštis tam. Nebent, kaip svarstė svečias, būtų pakeisti įstatymai, kurie draustų priimti kitataučius medicinos įstaigose, mokyklose, į darbą.

Posėdyje dalyvavo keletas tarybos narių, keli seniūnai, keletas savivaldybės darbuotojų.