Nors šakietė Zita Puodžiukaitienė savivaldybės slenksčius mina ne pirmus metus, tačiau atsakymas daugmaž panašus ir jai nepalankus. Moteriai paaiškinama, kad užtverti valstybinio kelio, kuriuo naudojasi ir kaimynas, negalima. Patariama moteriai su kaimynais tartis gražiuoju, rekomenduojama interesus ginti net teisme. Ši aiškina tik norinti apsaugoti neįgalų sūnų ir tikisi supratingumo. Kaimynai taip pat turi savo versiją ir argumentus.

Valstybinis ruožas – tarp dviejų sklypų

Šakiuose, Kęstučio gatvėje, pačiame pasiesartyje, stovi du dideli dar sovietmečiu statyti individualūs namai. Z. Puodžiukaitienė pasakojo, kad jos vyras sklypą įsigijo apie 1969-uosius. Tada, jos pasakojimu, pats vyras įvažiavimą suformavo, kelią išasfaltavo. Tik vėliau, kai už jų buvo suformuotas kitas sklypas, kaimynai irgi pradėjo važinėti tuo keliuku. Mat kito ir nebuvo. Dar po kiek laiko Puodžiukaičiai įsigijo gretimo žemės sklypo dalį ir jame pasistatė ūkinį pastatą. Tuomet keliukas faktiškai atsidūrė jų kieme ir skyrė gyvenamąjį namą nuo ūkinio. Visgi Z. Puodžiukaitienė prisimena visuomet galvojusi, kad kelias priklauso tik jiems ir „kaimynus noriu praleidžiu, noriu ne“.

Kaip aiškina Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistė, pastaruoju metu einanti ir vedėjos pareigas Laima Savukaitienė, du sklypai įsirėmina į valstybinės žemės ruoželį, kurio funkcija aptarnauti abu sklypus. Jo naudojimo teisės, kaip pabrėžė specialistė, visų lygios, nesvarbu, kad realiai jis Puodžiukaičių sodyboje ir yra tarp privačios jų žemės. Keliuku važinėja ir už Puodžiukaičių gyvenantys kaimynai. Į sklypą kitaip ir neprivažiuosi, nes kito kelio nėra, iš kitos pusės teka Siesartis.

„Reikėtų pabrėžti tą momentą, kad naudojimo faktas yra iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo. Visi žinom, kad jūsų Algelis (Algis Puodžiukaitis – red. past.) buvo vyriausiasis architektas ir niekas nevertė toj vietoj vienaip ar kitaip sklypus formuot. Ta situacija palanki buvo, kol buvo sutarimas su kaimynais, o dabar pasidarė ir vieniems, ir kitiems skausminga“, – mintimis dalijosi L. Savukaitienė.

 Z. Puodžiukaitienė rodė senus dokumentus ir tikino ilgai net nežinojusi, kad šis kelias valstybinis. Moteris aiškino, kad tiesiog įsivėlė klaida, nes jos vyras savo lėšomis įsirenginėjo kelią, tad teiravosi, kas leido taip nelogiškai išsipirkinėti žemes. L. Savukaitienė tikino, kad žemės ribų pakeitimai galimi, bet tik pačių savininkų iniciatyva. Dabartinė situacija yra, kokia yra, ir tai užfiksuota ir detaliajame plane.

Nesutaria dėl vartų

Visa bėda, kad Z. Puodžiukaitienė nori nuo pagrindinės Kęstučio gatvės sumontuoti automatinius vartus, kad taip būtų užtikrintas neįgalaus ir protinę negalią turinčio sūnaus Aivaro saugumas.

„Jam visur gresia pavojai. Bėga į gatvę, ne į šaligatvį, o iškart į plentą. Juk jo neuždarysi. O kas bus, jei kas atsitiks? Ką, kaimynas suprast negali?“ – praėjusią savaitę vykusio Socialinių paslaugų skyrimo posėdyje teiravosi Z. Puodžiukaitienė, ne kartą pabrėžusi, kad tokioje situacijoje gali atsidurti bet kas.

Ji susirinkusiems aiškino, kad su prieš dvejus metus atsikėlusiais kaimynais dėl vartų net buvo sutarusi ir žodinį leidimą gavusi. Tad užsisakė vartus, sumokėjo bene 2 tūkst. eurų, o kai ėmė juos montuoti, kaimynas policiją iškvietė. Tiesa, pats kaimynas Svajūnas Balnaitis „Draugui“ aiškino, kad jokio sutikimo Z. Puodžiukaitienei nedavė ir vadino tai visišku melu.

„Mes ir ji buvom gavę raštą iš savivaldybės, kad to kelio užtvert negalima. Jai sakėm – netverkit, ką jūs darot, bet ji sakė, kad mano žemė ir vienoj pusėj, ir kitoj, tai tą darau, ką noriu“, – aiškino Z. Puodžiukaitienės kaimynas.

Tad išgirdusi iš policijos paaiškinimą, kad užtvėrus kelią gali tekti mokėti baudą, Puodžiukaičių pirkti vartai taip ir tebestovi – beveik sumontuoti, bet nenaudojami.

Kaimynams – kliūtis

S. Balnaitis mano, kad kaimynė ne tiek savo vaiko interesus apginti nori, kiek jų judėjimą apriboti.

„Tai papildoma kliūtis. Neaišku ir kaip su elektra būtų, kuri tik iš jos būtų tiekiama, tai mes išvis į namus nepateksim. Ne aš tą bendrą įvažiavimą padariau, jis gal prieš 30m. darytas “, – kalbėjo kaimynas.

Jis svarstė, kad tai principo reikalas, nes iš esmės tie vartai nelabai ir situaciją išsprendžia, nes tvoros nėra, pasiesartys neužtvertas, tad retoriškai teiravosi, ar tik vartais bus užtikrintas neįgalaus vaiko saugumas. Z. Puodžiukaitienė pasakojo, kad tvorai mediena yra, bet kol nėra vartų, netveria ir likusios dalies tvoros. Kaimyno manymu, priešingai nei pasakoja Z. Puodžiukaitienė, Aivaro elgesys nėra toks nevaldomas.

„Niekad nemačiau, kad po mašina šoktų, ar ką. Juk ramiausiai ji po miestą gatvėmis jį vedžiojasi“, – pasakojo kaimynas.

Z. Puodžiukaitienė pasakojo, kad Aivaras ypač sunkus ir neprognozuojamas vaikas, kuris ir nusirenginėti vidury gatvės gali, ir užpulti ar praeiviui trenkti. Ji su ašaromis akyse susitikimo metu pasakojo, kaip sunku auginti neįgalų vaiką, kiek skausmo tai teikia, kiek jėgų reikalauja ir pagiežos sulaukti tenka.

Žino, bet nesikiša

S. Balnaitis sakė, kad dabar jų šeima ir komisijų namuose sulaukia, kurios „rekomenduoja sutikimą duoti, spaudžia“. Vyriškis mano, kad ši istorija vėl iškelta į viešumą, nes mero pareigas laikinai eina A. Puodžiukaičio brolis Juozas Puodžiukaitis. Tad galbūt, kaip svarsto kaimynas, tikimasi taip vartų reikalą prastumti.

Pats meras sakė į šį reikalą nesikišantis, klausimo sprendimas pavestas vicemerui, nors situaciją žino puikiai.

„Aš dar tuo meru nedirbau, kai vicemeras pas ją važiavo ir aiškinosi. O ten niekas nieko nepadarys, nes nuo seniai bendro naudojimo kelias, valstybinė žemė. Nuo jos noro niekas nepasikeis“, – situaciją komentavo J. Puodžiukaitis.

Socialinių paslaugų skyrimo komisijos posėdyje taip pat svarstyta, kodėl aprimusi situacija vėl prisiminta būtent dabar.

Pasiūlymai

Socialinių paslaugų skyrimo komisijos posėdžio nariai Z. Puodžiukaitienei aiškino, kad jie neturi jokios teisės nei priversti kaimyną su ja kalbėti, nei įpareigoti į susitikimą ateiti ar liepti vartus įsirengti. Tad komisijos nariai rekomendavo galbūt Aivarą vėl į Dienos centrą leisti. Moteris kategoriška – neleis, nes Aivaras ten nepritapo, o pasikeitus auklėtojai labai išgyveno. Komisijos narių nuomonė kitokia – esą pagal pajamas pakilus įkainiui pati Z. Puodžiukaitienė atsisakė paslaugų, nesutikusi mokėti šiek tiek brangiau.

Visgi grįžtant prie vartų klausimo galima paminėti, kad komisijos nariai prieš kurį laiką net vietoje buvo ir situaciją vertino, bet pirmiausiai ragino gražiuoju tartis ir draugiškai su kaimynais gyventi. Kadangi, kaip galima suprasti, santykiai gana įtempti, komisija ragino kreiptis į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, galbūt neįgaliojo interesų užtikrinimo. Buvo siūlymas ir vidiniame kieme tvorą statyti, bet moteris tikino, jog ir šunys laisvai laksto, tad ji sūnaus tikrai neužtvers.