Rajono seniūnijų socialinių darbuotojų pasitarime antradienį tvyrojo nevienareikšmiškos nuotaikos. Pradžioje mero Edgaro Pilypaičio dovanoti rožių žiedai praėjusios profesinės šventės proga nuotaiką pakėlė tik laikinai. Kai darbuotojos pradėjo dalintis savo darbiniais rūpesčiais, iš dažnos lūpų skambėjo, kad jaučiasi neįvertintos, algos mažos, jas skaudina girdimi komentarai dėl mažėjančių darbo krūvių, o po skaudulių išsakymo susirinkimuose  dažniausiai nepajunta jokių realių pokyčių.

Kaip jau anksčiau buvo minėta ir spaudoje, šiais metais rajone socialinių darbuotojų diena neminėta. Meras Edgaras Pilypaitis dar anksčiau aiškino, kad nebuvo rasta bendro sprendimo, kaip tai turėtų vykti, mat Socialinės paramos skyriaus vedėjos Leonoros Pocevičiūtės siūlymas neva vykti į kruizą administracijai pasirodė nepriimtinas. Be to, ir suma buvo gana didelė. Iš pradžių rajono vadovas įvardijo reikalingą 50 tūkst. sumą, vėliau tikslino, kad kalbama apie 10 tūkst. Kaip bebūtų, jis akcentavo, kad prabangos savaitei išvykti visiems socialiniams darbuotojams tikrai nesuteiks, nes tai ne toks darbas, kad uždarei duris ir pamiršai. Be to, esą buvo kalbama, kad vyktų tik dalis socialinių darbuotojų, todėl sudvejota, ar profesinė šventė turi būti minima taip. Galiausiai, kaip patikslino E. Pilypaitis, jis net nesulaukė jokio siūlymo iš skyriaus profesinės šventės proga socialinius darbuotojus pagerbti padėkos raštais. Užtat į pasitarimą rajono vadovas atskubėjo su glėbiu rožių, kurias išdalijo socialinėms darbuotojoms ir kartu su patarėja Violeta Simonavičiene dovanojo dainą. Tiesa, prabilta apie galimybę profesinę šventę dar paminėti, galbūt pasirinkti kursus, nedidelę išvyką.

Aptarus socialines aktualijas suteiktas žodis socialinėms darbuotojoms. Ne viena akcentavo, kad skaudina kalbos esą seniūnijose sumažėję jų darbo krūviai, neramina jas ir seniūnijų pertvarka.

„Skaudina kalbos, kad neva mažai dirbam. Labai daug darbo su rizikos šeimomis. Daug dirbti reikia ir su stebimomis šeimomis, kol jos įtraukiamos į riziką. Nėra dienos, kad nereiktų kažkur važiuot. Tai pas gydytojus lydėk, tai žiūrėk, produktų dalijimas, tai prašo ką nupirkt ir taip nuolat“, – kalbėjo viena iš socialinių darbuotojų.

Jai pritardama kolegė iš Barzdų seniūnijos pasakojo, jog būna, kad neretai sulauki ir, pavyzdžiui, skambučio iš užsienio 22 val. su prašymu nuvažiuoti pažiūrėti, ar viskas gerai jos vienišai motinai, su kuria jai nepavyksta susisiekti. Moterys tikino, kad jeigu pašalpų ir mažėja, tačiau socialinio darbo tikrai ne. Kaip susitarusios darbuotojos tvirtino, kad vis daugiau seniūnijose vienišų žmonių, kurių vaikai išvyksta į užsienį, o seniems tėvams reikia priežiūros, dėmesio. Esą yra tokių šeimų, kurioms trūksta elementariausių įgūdžių, tokių kaip vaiko maudymas, dantų valymas ir pan., o jei dar tokiose šeimose užaugusios merginos tampa nėščios, priežiūros tokios šeimos reikalauja dar daugiau.

Štai Gelgaudiškio socialinio darbo organizatorė Sonata Augienė kėlė klausimą, kodėl savivaldybės administracija iki šiol į laisvą vietą nepriima kito žmogaus, mat laisvas etatas čia yra nuo birželio, kai buvusi darbuotoja Ilona Šeflerienė tapo administracijos direktoriaus pavaduotoja.

„Jei atrodo normalu tokio dydžio seniūnijoje dirbti vienam žmogui, tai aš neturiu daugiau ką pasakyti. Aš rašausi į eilę, nes nežinau, ką pasakyti žmonėms, kada jiems ateiti. Paklauskit žmonių nuomonės“, – nusivylimo neslėpė Gelgaudiškio socialinio darbo organizatorė.

Ji retoriškai teiravosi, nejaugi rajono valdžiai atrodo, kad nuo šiol Gelgaudiškyje neliko pašalpų ir nereikia spręsti  socialinių klausimų.

Administracijos direktoriaus Dainiaus Grincevičiaus žiniomis, ten antro socialinio darbo organizatoriaus tiesiog nereikia. Jo pavaduotoja, buvusi seniūnijos darbuotoja I. Šeflerienė sakė: „Kol vyksta seniūnijų pertvarka, nieko nekeisime. Manau, ten netikslinga du pilni etatai. Mano nuomonė tokia, buvusios kolegės kitokia. Šis klausimas buvo suderintas ir su seniūnu“, – komentavo administracijos direktoriaus pavaduotoja.

Be socialinio darbo organizatorės seniūnijoje dirba dvi socialinės darbuotojos su rizikos šeimomis.

Susitikimo metu kalbėta ir apie atvejus, kai iš šeimos reikia paimti vaikus. Prisimintas įvykis Lietuvoje, kai vaiką paėmus iš motinos ši tiesiog pasitraukė iš gyvenimo. Esą tokių grasinimų sulaukiama ir mūsų rajone.

„O kaip žinot, ar ji rimtai grasina, ar ne. Būna, kad reikia čia ir dabar reaguoti, nes vaikui toje aplinkoje nesaugu“, – tikino darbuotoja.

Čia įsiterpė Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Renata Jakštienė. Ji informavo, kad atliekant skyrių centralizaciją turėtų atsirasti mobilios specialistų komandos, kai paėmus vaiką iš šeimos su likusiais šeimos nariais dirbtų psichiatrai, psichologai.

Sintautų seniūnijos socialinio darbo organizatorė Vaidutė Cikanavičienė sakė niekaip nesuprantanti, kam reikėjo automobiliuose įdiegti GPS sistemas, kurias ji vadina betiksliu lėšų švaistymu. Geriau būtų nupirkta dezinfekcinių priemonių, nes konkrečiais pavyzdžiais buvo vardijami apsilankymai pas niežais ar tuberkulioze sergančius asmenis, kai nėra net kuo rankas dezinfekuoti ar neturi apsauginės kaukės. Tam pritarė ir daugiau darbuotojų. Kaip svarstė susirinkusios, iš tokių asmenų vykstama dar pas kitus, tad kokia tikimybė, kad darbuotojos netampa ligų nešiotojomis. Moterys  replikavo – nejau ir šias priemones turėtų pirkti iš savų pinigų (esą administracija pasiūlė apsimokėti valdiškų telefonų sąskaitą), nes apskritai į priekį reikalai pajuda tiek, kiek pačios pasidaro.

„Kas iš to, kad čia susėdusios vis pakalbam, nes viskas tuo ir baigiasi, jokio atsako. O problemos vis tos pačios. Gal jau dabar su tais čipais ir prie „Maximos“ sustot negalim? O prašo žmonės žvakučių kapams nupirkti ar vaistų“, – kalbėjo darbuotojos.

Buvo besiteiraujančių, „kur juodu ant balto parašyta, kas priklauso, o kas ne“, koks tikslus jų pareigybių aprašymas, nes dabar save traktuoja visų galų meistrėmis. Skambėjo ir tokie klausimai, kodėl niekas iš administracijos negali surašyti ,kokiu pagrindu šeima yra stebima, kodėl nefinansuojami kvalifikacijos kėlimo kursai ir pan.

„Aš dirbau Jurbarke ir būdavo tokie raštai, o dabar šeima ir velniop mus gali pasiųsti, nes vos ne pačios nusprendžiam, ką ir kodėl stebėti“, – mintimis dalijosi Kidulių seniūnijos socialinė darbuotoja Sigita Demeniūtė.

Tyliai darbuotojų mintis išklausiusi skyriaus vedėja L. Pocevičiūtė susitikimo pabaigoje ištarė: „Mes reaguojame. Nejau tikrai jau taip niekas ir nesikeičia?“