Šakių rajono laikraštis „Draugas“ šiemet,  kaip ir kasmet, įsteigė nominaciją, kurią skiria svarbaus įvykio proga ypatingam žmogui ar organizacijai. Šiais metais nominacija „Metų brolis“ įteikta dvylikamečiui Arminui, nepabūgusiam akistatos su ugnimi ir šią vasarą išgelbėjusiam savo mažosios sesutės gyvybę.

Liepos 21-oji

Pirmą kartą su dvylikamečio Armino šeima susipažinom dar vasario mėnesį, kuomet kartu su Šakių priešgaisrine gelbėjimo tarnybos pareigūnais lankėmės jų namuose Mikytų kaime, kur ugniagesiai gelbėtojai tikrino, ar laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Arminas tuomet buvo mokykloje, tik jo dvimetė sesutė Elzė, nepaleisdama mamos rankos, smalsiai apžiūrinėjo atvykėlius ir be perstojo čiauškėjo.

Liepos 21 d. ugnis pasiglemžė Mikytų kaime stovėjusį seną medinuką su visu šeimos užgyventu turtu. Kilus gaisrui Arminas nesutriko ir iš ugnies gniaužtų išgelbėjo savo jaunėlę seserį Elzę. Antras susitikimas su Arminu įvyko rugpjūčio 3d., per jo 12-ąjį gimtadienį. Tuomet berniukas sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, o ir visos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Šeima laikinai apsigyveno mobiliame namelyje, žmonės ne tik iš rajono, bet ir visos Lietuvos šeimai aukojo ir visokeriopai padėjo.

Beje, Arminas pasakojo, kad po žiniasklaidos dėmesio sulaukė apie 100 naujų „Facebook“ draugų.

Tirmėnų kaime

Prieš pat Kalėdas vėl išsiruošėme aplankyti Arminą ir jo šeimą. Nuo kelio Lekėčiai–Pavilkijys lauko keliuku pasukame Tirmėnų kaimo (Lekėčių sen.) link. Pakelėje stovi medinis namas su spalvotomis langinėmis, čia rugpjūčio 21d. įsikūrė Armino šeima. Mus pasitinka Armino mama Jovilė Ivkovienė ir mažoji Elzė, kuri drąsiai tiesia rankas mus lydėjusiai Lekėčių seniūnijos socialinei darbuotojai Ramintai Orintienei. Tuoj pat „labas“ taria ir ranką mums spaudžia ir mūsų herojus, drąsuolis Arminas, labai paūgėjęs ir suvyriškėjęs.

„Geradarių dėka turime namus. Žmonės suaukojo mums reikalingų baldų, buitinės technikos. Štai prieš dieną atvežė mikrobangų krosnelę, kurios mums tikrai labai reikėjo. Jau suremontavome du kambarius, vienas žmogus, kuris tepasakė savo vardą – Saulius, visam namui dovanojo langus, dalį langų jau pakeitėm, dar reikalingas virtuvės remontas. Virtuvėje labai aukštos lubos, tai ir medžiagų daug reikia, šiuo metu dar trūksta medžio drožlių plokščių. Noriu daug kam padėkoti – Mindaugui Tarnauskui, kaimynams Šventoraičiams, Danutei Riklikienei, Lekėčių seniūnijai, visiems, kurie mums padėjo“, – sakė J. Ivkovienė.Moteris pasakojo, kad ateityje ūkyje planuoja laikyti triušių ir vištų.

Socialinė darbuotoja R. Orintienė pasakojo, kad namas statytas apie 1936 metus, bet yra labai šiltas. Jį nupirko VšĮ „Laimės buveinė“, Ivkovų šeima dalimis išsimoka minėtiems gerdariams, kurie šią šeimą lanko ir remia iki šiol.

Paprastas berniukas

Arminas pakviečia užeiti į savo kambarį, visur tvarka ir švara, ant stalo stovi kompiuteris, kambaryje išdėlioti kiti dvylikamečio daiktai. Klausiame Armino, kaip sekasi mokslai, ką veikia laisvalaikiu, kokie pomėgiai.

„Mokausi Lekėčiuose, lankau sporto būrelį, patinka istorija, matematika sunkiai sekasi, na, gal nemėgstu lietuvių kalbos...“ – atvirauja berniukas.

Po pamokų, kol laukia mokyklinio autobuso, miestelio bibliotekoje jis žaidžia kompiuterinius žaidimus. Grįžęs po pamokų namo, Arminas paruošia pamokas, padeda mamai, atneša malkų ir žaidžia su sese.

„Žaidžiam su Elze slėpynių, žiūrim „Simpsonus“, aš mėgstu žiūrėti karinius, fantastinius, siaubo filmus“, – pasakoja Arminas.

Prisimenam ir nelaimę, aplankiusią šiemet Armino šeimą.

„Liepos 21-oji – šitą datą įsiminiau amžiams. Man du prisiminimai išlikę – kai pro namo langą ugnis veržėsi ir kai mano kambarys degė“, – dalijosi nelengvais išgyvenimais dvylikametis.

Tiesa, nei anksčiau, nei dabar jis nelaiko savęs didvyriu, nes išgelbėti seserį, kaip pats sako, buvo jo pareiga.

Įsikalbam su Arminu, berniukas pasakoja, kad mėgsta važinėti dviračiu, dažnai nuvažiuoja į ankstesnę gyvenamąją vietą, kuri sudegė, ten padeda šeimai sodybą tvarkyti.

„Dar piešti mėgstu, piešiu senovinius ornamentus arba savo sugalvotus. Mėgstu piešti gėles arba fantastinius dalykus“, – apie naujus pomėgius pasakoja Arminas.

Galiausiai dvylikametis prasitaria, kad norėtų mokytis kadetų licėjuje Kaune.

Svarbiausia – šeima

Armino namuose išties verda gyvenimas. Nors šį kartą sesė Elzė į pokalbį nesikiša, tačiau mums draugiją palaiko juodas katinas Boyka, Arminas pasakojo, kad, atsikėlę čia gyventi, jie dar mažą katinėlį rado name, dabar katinas užaugo ir tapo berniuko numylėtiniu. Arminas labai kalbus berniukas, jis atviravo, kad norėtų Kalėdoms kompiuterio kolonėlių, taip pat ir interneto įrangos.

„Bet man svarbiausia – šeima. Materialūs dalykai užgyvenami“, – samprotauja Arminas. Jis savo kambaryje matomiausioje vietoje padeda ir laikraščio „Draugas“ įteiktą nominaciją, kurią tradiciškai sukūrė keramikė Eglė Kurcikevičienė.

Atsisveikindamas Arminas atviravo, jog norėtų, kad šie metai pagaliau pasibaigtų, mat lapkričio mėnesį jis susilaužė rankos riešą, o prieš dvi savaites Arminui išoperavo apendicitą, bet, nežiūrint visų išbandymų, nuo jo veido šypsena nė akimirkai nedingsta.