Sintautų valsčiuje Pikžirnių kaime gimusiai ir augusiai Agotai Širvaitytei-Strimaitienei šiandien sunku patikėti, kad jau sulaukė šimto metų ir kartu su Lietuvos valstybe švenčia jubiliejų. Sveikata nesiskundžianti ir gyvenimu besižiaugianti mūsų kraštietė jaučiasi mylima ir reikalinga savo šeimos nariams ir giminaičiams. Ji mielai sutiko su mumis pasikalbėti apie gyvenimą ir ilgaamžiškumo paslaptis.

 

Garbaus amžiaus sulaukusi buvusi medikė įsitikinusi, kad didžiausios gyvenimo vertybės – tai sveikata, meilė ir darna, kokią ji matė savo tėvelių Marijonos ir Simano Širvaičių šeimoje, kurioje augo 11 vaikų. Agota gimė šešta.

„Vaikystė buvo varginga. Tėveliai daug ir sunkiai dirbo žemės ūkyje, mums, vaikams, tekdavo atlikti namų ruošos darbus, tad baigiau tik senųjų Zyplių pradinę mokyklą, – prisiminė šimtametė. – Jaunystėje tėtukas buvo išvykęs į Ameriką. Dirbo Detroito tramvajų gamykloje. Užsidirbęs pinigų grįžo atgal į savo kraštą, nusipirko iš varžytinių ūkį prie Pentos upelio ir apsivedęs ten nugyveno visą savo amžių. Jis mirė sulaukęs 83-ejų, mamutė gyveno iki 92-ejų metų.“

Pašnekovė neslėpė, kad medicina ją viliojo dar vaikystėje, nes labai žavėjo ligoninės seselių apranga, ypač baltos skraistės ant galvų, tačiau tėvai neturėjo pinigų išleisti jos į mokslus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šeima sužinojo, kad jaunimą veš darbams į Vokietiją. Tuo metu trys broliai jau buvo paimti į frontą. Tad ji greitai susidėjo lagaminą ir, atsisveikinusi su namiškiais, pėsčiomis išėjo į Kauną. Ten prisiglaudė Raudonojo Kryžiaus ligininėje ir pasiprašė dirbti sanitare už maistą ir pragyvenimą.

„Nebijojau nei sunkumų, nei žaizdų, nei mirčių, kiek galėdama stengiausi padėti sužeistiesiems. Tai man buvo puiki praktika prieš žengiant į medicinos mokslus“, – įsitikinusi šimtametė.

Kaune Agota baigė „Saulės“ gimnazijos vakarinį skyrių ir pagaliau išsipildė jos svajonė – 1945-ųjų rugsėjį įstojo į Kauno akušerių mokyklą. Nors tuo metu vertėsi labai sunkiai, pietums pavalgydavo tik iš cukrinių runkelių išvirtos sriubos su riekele juodos duonos, tačiau labai norėjo mokytis. Mokslus baigė su pagyrimu 1947-ųjų birželį ir buvo kalbinama pasilikti dirbti Kauno gimdymo namuose, kur atliko praktiką.

„Grįžau dirbti į gimtąjį kraštą, kad galėčiau padėti savo seseriai Marcelei, likusiai su keturiais mažamečiais vaikais. Jos vyras Antanas karo metais žuvo netoli Maskvos. Prieš išeidamas į frontą, jis manęs paprašė: „Agute, pasirūpink mano šeima“, – pasakojo jubiliatė. – Jaučiau didelę atsakomybę ir pareigą, todėl, vos pradėjusi dirbti Kudirkos Naumiesčio ligoninėje, čia parsivežiau ir seserį su šeima. Ligoninės direktorius mano prašymu ją įdarbino ligoninės virtuvėje, išnuomojo mažą butelį.“

Prakalbus apie širdies reikalus, šimtametė buvo nekalbi – tai skaudi tema. Mat pirmoji jos meilė buvo jaunas vokiečių karininkas, kurio tėvai Pirmojo pasaulinio karo metais apsigyveno netoli Sudargo.

„Karas mane su juo suvedė, karas mus ir išskyrė amžinai... Nežinau jo tolimesnio likimo, neliko nei nuotraukų, nei laiškų. Viską jis liepė sudeginti dar prieš papuldamas į nelaisvę“, – apgailestavo A. Širvaitytė-Strimaitienė, kuri vėliau ne kartą saugumiečių buvo apklausiama dėl šių santykių.

Savo būsimą vyrą Justiną Agota sutiko jau dirbdama Šunskuose (Marijampolės raj.). Jis buvo draudimo agentu. Po vestuvių jie persikėlė gyventi į Kauną. Deja, laimė truko neilgai. Nuo kraujo vėžio, vos sulaukusi trejų su puse metukų, mirė jų pirmagimė duktė Jūratė. Sūnui Gintarui tuo metu buvo tik šeši mėnesiai. Po trejų metų, netikėtai sustojus širdžiai, Anapilin išėjo ir jos vyras.

„Tyliai verkiau dukros ir vyro, gyvenau dėl sūnaus, ėjau į priekį. Niekas nematė mano ašarų, – atviravo kraštietė. – 17 metų dirbau Palemono plytinės ambulatorijos vedėja, vėliau perėjau į Petrašiūnų poliklinikos moterų konsultaciją. Taip ir likau Kaune.“

Šiandien guvi, sveikata nesiskundžianti šimtametė gyvena viena, bet – ne vieniša. Ją dažnai aplanko giminaičiai, buityje susitvarkyti padeda socialinė darbuotoja. Nors sūnus su šeima gyvenimą kuria Vokietijoje ir tris mylimus anūkus Algirdą, Kęstutį ir Paulių močiutė mato ne kasdien, tačiau jų bendravimas niekada nenutrūksta.

Iš didelės 11 vaikų šeimos liko tik Agota ir jos brolis Pranas, kuriam jau 93-eji. Kur ta ilgaamžiškumo paslaptis? Užkoduota genuose ar susikurta pačių? Šimtametė prasitarė, kad jokių magiškų receptų nežino ir jaunystės eleksyro ji nenaudojo. Pasak jos, viskas daug paprasčiau, gyvenime svarbiausia – begalinė žmogiška meilė.

„Nebūk pavydus, nelinkėk kitam blogo, pamiršk nuoskaudas, atleisk skriaudas, negailėk gerų žodžių kiekvienam sutiktam žmogui, būk linksmas, šypsokis, eik į priekį, nesidairyk atgal ir ilgai gyvensi“, – patarė birželio 11 d. savo šimtmetį atšventusi A. Širvaitytė-Strimaitienė.