Kudirkos Naumiestį garsinantį, itin pamėgtą ir gausiai lankomą turistų iš svečių šalių „Širvintos taką“ keliautojai randa daugiausia padedami vietos gyventojų. Ieškodami buvusio Širvintos miesto pėdsakų, jie užsuka tai į kultūros centrą, tai į Vinco Kudirkos muziejų, tai klausia vietinių, kaip nueiti iki Lietuvos pasienio, kur matosi dabar Rusijos Federacijai priklausanti buvusio Širvintos miesto teritorija.

Apie tai, kad Kudirkos Naumiestyje yra garsusis „Širvintos takas“, galima sužinoti nebent nuėjus iki privataus Irenos ir Antano Sprainaičių muziejaus „Širvintos kampelis“, o šiaip mieste rodyklių ar ženklų, nukreipiančių turistus į ieškomą objektą, nėra. Tiesa, jau priėjus minėtą taką yra lentelė, užrašyta dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių, kuri žymi šią vietą. Problemą dėl rodyklių į gausiai lankomą vietą netrukus galbūt pavyks išspręsti asociacijai „Naumiestiečių sambūris“, jeigu jai pavyktų gauti lėšų šįmet teikto projekto „Širvintos taku“ finansavimui. Jei šį projektą „palaimins“ Nacionalinė mokėjimo agentūra, už tuos pinigus naumiestiečiai norėtų įrengti kelias rodykles, nukreipiančias „Širvintos tako“ link, bei informacinį stendą prie pasienio su Rusijos Federacija – fotografiją su buvusio Širvintos miesto vaizdu. Finansavimas dar nėra patvirtintas, todėl apie tai kalbėti anksti, o kol sprendžiami formalumai, aktyvūs asociacijos nariai nesnaudžia ir patys visą laiką rūpinasi „Širvintos taku“.

Kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė, asociacijos „Naumiestiečių sambūris“ narė, pasakojo, kad prieš dvi savaites  kultūros centre repetuojant ansambliui „įgriuvo“ vokiečių turistai, ieškodami tako ir norėdami pamatyti buvusio Širvintos miesto vietą, nes ten gyveno jų artimieji.

Asociacijos „Naumiestiečių sambūris“ pirmininkas Mindaugas Kantautas taip pat kalbėjo apie praėjusį savaitgalį atvykusius olandų ir vokiečių  turistus, besidominčius „Širvintos taku“. Tad nieko nuostabaus, kad tiek bendruomenės nariai, tiek muziejaus ir mokyklos darbuotojai nuolat skuba į pagalbą po Kudirkos Naumiesčio žymias vietas klaidžiojantiems turistams ir nukreipia juos tinkama kryptimi.

Kad neapturėtų gėdos prieš atvykstančius, aktyvūs naumiestiečiai ir seniūnija pastaruoju metu itin daug dėmesio skiria „Širvintos tako“ ir jo aplinkos tvarkymui. Šį pavasarį seniūnija skyrė smėlio, kad būtų užlygintos tako duobės, sutvarkė beržų pavėsyje prisiglaudusį suolelį. M. Kantautas pasirūpino, kad prie tilto būtų įrengtas apšvietimas, kuris džiugina vakarais čia besibūriuojantį jaunimą.

Kad „Širvintos takas“, aplinka prie netoliese esančio Vytauto Didžiojo paminklo ar dvi valstybes jungiantis tiltas nevirstų šiukšlynu, kiekvieną dieną kruopščiai rūpinasi tiek bendruomenės žmonės, tiek kultūros centro darbuotojai, kurie kas rytą surenka šiukšles. Praėjusią savaitę tilto turėklai, tiksliau, priklausanti mūsų valstybei jų dalis, buvo naujai nudažyti taip pat asociacijos narių iniciatyva. Kaip sako pirmininkas, reikėtų kuo greičiau atnaujinti ir Lietuvos Respublikos sieną žymintį ženklą, nes šis laikui bėgant visiškai nutriušo.

„Manau, ženklą atnaujinti turėtų ne savivaldybė, o Krašto apsaugos ministerija. Jeigu jie randa 186 tūkst. eurų pasieniečių anglų kalbos kursams, tai galėtų surasti ir kelis šimtus eurų naujam ženklui su stulpais“, – dėstė M. Kantautas.

Pasak asociacijos vadovo, nedelsiant būtina tvarkyti ir Vytauto Didžiojo paminklą bei prie jo esančią teritoriją, nes pabjurus orams aplinkui žliugsi dumblynas. Paminklas nutrupėjusiais dažais tikrai neprimena puoselėjamo lankytino objekto, o juk pro jį, keliaudami „Širvintos tako“ link, taip pat praeina daug turistų. Akivaizdu, kad belaukdami įvairiais keliais ateisiančio finansavimo vietiniai bendruomenės ir seniūnijos žmonės kiek įmanoma tvarkosi savo jėgomis ir be didelių investicijų.