baneris leidinys

suo tera
Nuotr. Gelgaudiškyje, Kalno gatvėje, šeimininkams išsikrausčius gyventi kitur, į kieme galimai be priežiūros palikto ir voljere pririšto šuns pagalbos šauksmą atsiliepė kaimynai, kurie šeria svetimą augintinį.


Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ

Gelgaudiškio Kalno gatvės gyventojai, kaimynams išsikėlus, voljere likimo valiai paliktą šunelį nepaliko numirti iš bado, bet rūpinasi juo it savo. Tiesa, neapsikentę, kad šuns šeimininkai nesirūpina savo augintiniu, kreipėsi ir į specialiąsias tarnybas.

Apie tinkamai ir netinkamai prižiūrimus naminius augintinius galima diskutuoti ilgai ypač tada, kai keturkojai tampa ne šeimininkų, o visos gyvenvietės rūpesčiu, jų priežiūra pasidaro visų reikalas, ne tik pačių šeimininkų.

Apie Gelgaudiškyje keistai laikomą ir galimai neprižiūrimą šunį pranešė keletas susivienijusių Kalno gatvės kaimynų. Jie sako, kad kuris laikas šeria vieno privataus namo kieme paliktą šunelį, kuris gyvena aptvare ir yra pririštas. Beje, apie jaunos šeimos gyvūnų laikymo ypatumus nuo pat jų apsigyvenimo Kalno gatvėje pradžios kaimynai pasakoja ne itin linksmas istorijas – čia nuolat būdavo laikoma keletas kačių ir šunų, kurie daugiau laiko praleisdavo ne pačių šeimininkų, o kaimynų kiemuose. Šie dėl svetimų  gyvūnų invazijos apsitvėrė kiekvieną sklypo lopinėlį, o tolimesni savo kiemuose nuolat turėdavo nekviestų svečių. Viena kaimynė pasakoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kad anksčiau šeima laikė netgi du šunis, iš kurių vienas buvo agresyvus ir puldinėdavo aplinkinių žmonių augintinius, yra perkandęs ne vieną šunį. Taip pat šeima laikė ir mažą šunelį, kuris kas kartą lįsdavo pas kaimynus į kiemus, o namo jį tekdavo nešti, nes pats šunelis neketindavo eiti. Šunys ir katės, anot kaimynų, būdavo sulysę ir į tinkamai prižiūrimus toli gražu nepanašūs. Kad atsigintų nuo į kiemą besiveržiančių svetimų šunų ir kačių, apsaugotų nuo jų savo gėlynus ir daržovių lysves, kai kurie kaimynai patys įsitaisė po šunį.

„Po kurio laiko dingo tas didelis agresyvus šuo, o vėliau ir tas mažas – tai apsidžiaugėme, galvojome – dabar bus ramybė“, – pasakojo kaimynė.

Tačiau ramybė truko neilgai – po kurio laiko šeima vėl įsigijo vidutinio dydžio kalytę mišrūnę, kuri ir liko vienintelė to kiemo šeimininkė, kai šeima prieš gerą pusmetį išsikraustė iš Kalno gatvės. Kaimynų papasakotas istorijas apie šunis patvirtino ir Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis, kuris sako, kad šeima yra gavusi įspėjimą iš seniūnijos dėl netinkamos gyvūnų priežiūros, taip pat šeimai yra įteiktos ant popieriaus atšviestos gyvūnų laikymo taisyklės bei kalbėta su pačia šeimininke dėl gyvūnų laikymo tvarkos. Anot seniūno, kurį laiką miesto gyventojams didelių nepatogumų keldavo tik ši kalytė, kuri būdavo dažniausiai palaida, lakstydavo gatvėmis ir aplodavo dviratininkus. Kadangi šuo yra ne iš mažųjų, jo bijodavo pro šalį einantys vaikai. Gal dėl įspėjimo, gal dėl kitų priežasčių šeima netrukus lakstančią kalytę uždarė aptvertame voljere ir pririšo, kad ši neiššoktų per viršų. Tačiau kaimynų nuostabai kalytė buvo palikta kieme viena, kai šeima iš tų namų išsikraustė...

„Negalėjome pakelti to šunelio inkštimo, kaukimo per naktis, dejonių. Nuėjome kelios kaimynės pažiūrėti – ogi karštą pavasario dieną šunelis pririštas tarp apkasų kažkokių voljere ir nei vandens, nei šviežio maisto nebuvo, šuo sulysęs, perkaręs, toks vaizdas, kad seniai nešertas, gyvena apkasuose tarp išmatų“, – dėstė kaimynė.

Taip iš gailesčio kaimynai vienas po kito kas kelios dienos pradėjo šerti ir girdyti šunelį. Taip pat kaimynai buvo pranešę apie paliktą šunelį ir pro šalį važiuojantiems policijos pareigūnams. Šie sakė situaciją išsiaiškins, tačiau, nuvykę į šeimininkės tėvų namus, gavo atsakymą, kad šunelis yra prižiūrimas, nes jį esą kasdien šeria šeimininkės brolis. Kaimynai negalėjo susitaikyti su tokia neteisybe ir po kurio laiko nusprendė kreiptis į gyvūnų globos organizacijas bei pranešti apie paliktą nešeriamą šunį. Kaimynai sako, kad šunelį pašerti nėra sunku, tačiau jie nesijaučia turintys teisę nuolat sukiotis svetimose valdose.

Nuvykus į vietą pakalbėti su namo šeimininkais nepavyko – namuose iš tiesų nieko nebuvo, o voljere, kaip ir sakė kaimynai, buvo tas pats šunelis. Tiesa, šuo į paliegusį, neprižiūrimą nepanašus – truputį apšepusiu kailiu, tačiau draugiškai nusiteikęs pasitiko nepažįstamus svečius, o seniūnas V. Dabravolskis jį glostė be jokios baimės. Šunelis, kaip ir teigia kaimynai, iš tiesų pririštas iškasinėtame aptvare, tačiau jo fizinė būklė nepanaši į kritinę. Voljere buvo padėtas dubuo vandens bei mėtėsi sauso šunų ėdalo. Seniūnas sako, kad situaciją reikia aiškintis – jeigu šeimininkai iš tiesų nešeria šuns ir šuo jiems nereikalingas, tada reikia kažkur jį dėti (padovanoti, nuvežti šeimininkės tėvams ar kitą išeitį rasti). Po kurio laiko seniūnui pavyko susisiekti su šunelio ir namų šeimininke, kuri seniūnui teigė šerianti šunelį kiekvieną dieną, o kieme jis specialiai paliktas po išsikraustymo, kad saugotų namus ir kiemą...

Šunelio šeimininkė „Draugui“ aiškino, jog augintinis yra prižiūrimas ir šeriamas kiekvieną dieną. Esą, jeigu ne pati namų šeimininkė, tai kažkas iš artimųjų užsuka pašerti. Moteris įvardija kaimynų skundą kaip dėmesio stoką ir sako, kad neturi su jais jokio kontakto. Iš kaimynų apie šunį nusiskundimų esą nesulaukusi, o kaimynai, lįsdami į svetimą kiemą, jos nuomone, elgiasi netinkamai.

„Ir pačių šunys ir katės lakstydavo neprižiūrėti gatve, kandžiodavo vaikams kulnis“, – sakė moteris.

Ši istorija dėl prižiūrimo ar neprižiūrimo šunelio persikėlė į kitas institucijas. Kaimynai kreipėsi specialiu pagalbos telefonu į gyvūnų globos organizaciją ir pranešė apie neprižiūrimą šunį. Šakių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Artūras Šimkus sako gavęs pranešimą iš tarnybų apie šį atvejį ir vyks aiškintis į vietą. Tik nuvykus į įvykio vietą bus sprendžiama, kokia ten situacija dėl šunelio priežiūros (nepriežiūros), ir tada bus imtasi atitinkamų veiksmų.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos