baneris leidinys

egle regimantas
Nuotr. Gelgaudiškiečiai Eglė Dragūnaitytė ir jos vyras Regimantas Patašius namus susikūrė savomis rankomis.


Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Prieš trejus metus butą iškeitę į ramybę gamtos prieglobstyje gelgaudiškiečiai mokytoja Eglė Dragūnaitytė ir jos vyras Regimantas Patašius šiandien teigia susikūrę tokį gyvenimą, kokio norėjo. Tačiau taip gyventi ryžtųsi ne kiekvienas.

Savo sodybą susikūrė patys

Paklausta, ar sunku buvo butą iškeisti į sodybą, E. Dragūnaitytė atsakė ilgai negalvodama, kad jei nori įgyvendinti savo svajones, reikia nustot svajoti ir pradėt planuoti, nes ką susiplanuoji, tą imi ir įgyvendini, o svajonės kartais taip ir lieka svajonėmis. Sutuoktinių pora pasakojo, kad savo sodybos jie ieškojo ilgai. Pasak jų, pilni laukai sodybų, tik šeimininkai jų nežinia kodėl nenori parduot, nors jos vis labiau griūva.

„Kai kėlėmės iš buto, žinojom, kas mūsų laukia. Tik nežinojom, kad tiek daug bus darbo. Buvom suplanavę viską atstatyti mažiausiai per trejus metus, o daugiausiai – per penkerius, kad labai neįvargtume, o viską padarėm per dvejus su puse metų. Beveik viską darėm patys, nes samdomas darbas labai brangus. Dirbom kasdien. Nebuvo nė vieno vakaro be darbo. Savaitgaliais visą dieną. Regimantas visus darbus moka pats. Ir pasidarėm“, – džiaugėsi pašnekovė, nė nenorėjusi prisiminti dilgėlynų, krūmynų, beveik šimtmečio senumo pavargusių pastatų, mat sodyba buvo viskuo apaugusi, daugelį metų joje niekas negyveno.

„Prie vasarinės nėjo patekt per krykliukus ir alyvas, daržinės duris buvo užrėmęs tarpdury išaugęs didokas uosialapis klevas. Viską reikėjo sutvarkyti. Rankų darbas sunkus, bet jeigu jį priimi kaip sportą ir kaip kūrybą, viskas yra įmanoma. Mes kūrėm savo sodybą. Panaudojom, pritaikėm visa, kas tik įmanoma, sena“, – aprodė renovuotus pastatus gelgaudiškietė, su kiekvienu galinti pasidalinti patirtimi, kaip pasinaudoti ir valstybės teikiama parama individualių namų renovacijai, šildymo sistemos modernizacijai.

Darbą priėmė kaip sportą

Jai pritarė ir sutuoktinis, kurio manymu, vieni sportuoja sporto salėje, kiti kasa lysves, tad viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Kol jie su žoliapjove sodybą apibėga, žingsniamatis skaičiuoja žingsnius: šeštadienį – 20 tūkst., o sekmadienį – 17 tūkst. Ir čia pat vietoje, nepalikus sodybos, kuri užima 50 arų, o „paskui dar dailiojo pagirio konkursai vyksta“. Mat žemė iki pat miško jau nepriklauso sodybai, tačiau visi kaimynai sutartinai ją šienauja ir tvarko, kaip ir plačius kelkraščius šalia savo namų.

„Gera, tvarkinga kaimynystė – didelis turtas. Jei kiekvienas sutvarkytų bent po kelis arus kokio pagrabio – gyventume Lietuvoje kaip kokioje Šveicarijoje“, – sako kiemo šeimininkai.

Čia akys užkliūva už pasodintų riešutmedžių, pušelių, putinų. Šalia jų savo vietą rado sedula ir net magnolija su rododendrais, į dangų stiebiasi graikiniai riešutai. Nes čia ir voveraitė atbėga. Jai irgi visko reikia. Sodybos šeimininkai turi savų taisyklių, kurių nevalia laužyti. Viena iš jų – kasmet miške šalia namų iškelti po inkilą. Šiemet gelgaudiškiečiai iškėlė inkilą pelėdai, nes, pasak E. Dragūnaitytės, kokie namai be pelėdų. Ji prasitarė, kad kažkur netoli namų gyvena ir volungė, nes „visada praneša apie lietų, aišku, kai kada pameluoja, kaip koks Šulija, bet paskui matom, kad kitoj pusėj Nemuno debesis kabo“. Turbūt todėl viduryje kiemo stovi ne paukščių lesyklėlė, o dviejų aukštų lesykla, „iki kurios takas žiemą visada nukastas ir kabo geras mazgas avių lajaus“. Kaimynystėje vaikus augina gandrai. Dažni sodybos svečiai – žalčiai.

Laukia naujų bičių šeimų

Šeimininkus radome beruošiančius vietą vynuogėms, kurias įsigijo „kartu su gelgaudiškiečių vynuogininkų seminaru, nes reikės mokintis prižiūrėt, pagenėt“. Pasak R. Patašiaus, „žolė čia neauga, atokaita, o vynuogėms pats tas. Vakarinėje sodybos pusėje stovi keturi naujut naujutėlaičiai aviliai. Netrukus juose apsigyvens ramios Bakfasto bitės. Pasak E. Dragūnaitytės, „veislinės bus, iš karto su mamytėm.“ Praeita žiema buvo nesėkminga – neperžiemojo bitutės. Nebūna taip, kad viskas visada sektųsi. Bitininkai žino, ką reiškia bičių netekti. Bet kiekvieną pabaigą galima paversti nauja pradžia. Šeimininkai be gailesčio atsisakė „po svietą surankiotų“ senų avilių ir jau laukia gerame bityne jiems auginamų naujų bičių šeimų.

„Kaip atėjo bitės į mūsų gyvenimą? Vieną lietingą vaikystės popietę nebuvo ką veikt, nes televizorių ir išmaniųjų telefonų tais laikais nebuvo, radau pas močiutę spintoje prieškarinį Kriščiūno bitininkystės vadovėlį ir perskaičiau. Ką supratau, ko ne, bet, matyt, sėkla pasisėjo į smegenis, o po kelių dešimtmečių išaugo iš jos ir noras laikyti bites. Regimanto tėtė, matematikos mokytojas, taip pat bitutes laikė. Todėl dabar į savo bityną visada einame kartu su vyru“, – pasakojo E. Dragūnaitytė.

Avys atsirado iš kelionių įspūdžių

Panašiai atsirado ir avys. Tik ne iš seno vadovėlio, o iš kelionių įspūdžių. Gelgaudiškiečiai apgailestavo, kad keliaudami po Europą pakelėse daug visokių gyvulėlių mato, o Lietuvoje jų jau beveik nėra. Avis auginti jie apsisprendė grįžę iš Prancūzijos – sužavėjo besiganančių avių peizažas prie San Mišelio. Ten lygumos ir kylantys vienuolyno bokštai, čia panemunės pievos ir Vytėnų pilies sienos. O keliaudami po Norvegiją jie dažname kieme matė dvi–tris avytes besiganančias. Kaip teigė mokytoja, avys turi daug privalumų. Nuėda žolę, todėl pievų nereikia šienauti. Tai gyvulys, neturintis jokios agresijos. Be to, ir mėsa skani. Sodybos avys visos su vardais, turi savo skambaliukus, kuriuos iš kelionių lauktuvių parveža šeimininkai.
„Mes susitarę, kad avims vardus duodam pagal vietovę, į kurią važiuojam. Pernai vykom į Korsiką, tai taip ir pavadinom vieną avytę. Šiemet susiplanavę aplankyt Kantabriją, tai ir avytė tokiu vardu atsirado, – pasakojo R. Patašius. – Kiekviena ir savo varpelį turi, tad gali žinot, ką veikia – kada eina, kada ėda. Susikuria tokia muzika, kad medituot gali.“

Iš kelionių parsiveža po akmenį

Darže ne vien daržovės. Čia auga šilauogės nuo ankstyviausios iki vėlyviausios rūšies, kad iki rudens nokintų derlių. Dabar ir vynuogės taip renkamos, kad iki šalnų uogom mėgautis galėtų. Šalia spanguolynas, šiltnamis, tujų sodinukai, kuriuos pardavę prisiduria prie kelionių. Jas abu sutartinai vadina didžiausiu gyvenimo malonumu. Sutuoktiniai sėda į savo nedidelį automobilį ir važiuoja patys ten, kur per žiemą suplanavo. O kad kiekvieną aplankytą šalį prisimintų, parsiveža sodybai puošti po akmenį. Jie savo vietą randą prie įėjimo į namus.

Beje, E. Dragūnaitytė turi surinkusi gausią kitokių akmenų kolekciją – Nemuno pakrantėje surinktas fosilijas. Pasak jos, suakmenėję belemnitai, jūros lelijų, koralų ir kitokių vandens augalų liekanos rodo, kad mes dabar esam jūros dugne. Parodo ir sodyboje rastas žiestos juodosios keramikos dirbinių šukes. Pažįstami keramikai patvirtino, kad jos tikrai labai senos.

„Aš nežinau, ant ko mes gyvenam, bet tokių iškasenų randam dirvoje kasmet. Čia šonas, o čia dugno fragmentas“, – dėliojo mokytoja.

Ji prisiminė, kad kai buvo tyrinėjamas netoliese esantis Pakalniškių kapinynas, pagal jame rastus radinius archeologai padarė prielaidą, jog aplinkui šią vietovę galėjo gyventi amatininkai. Tad galbūt būtent čia anksčiau kažkas ir buvo įsikūrę.

Beje, kokia sodyba be savo pirtelės, kurią įsirengė pats šeimininkas, iki tol ne vieną ir kitiems pastatęs. Pasak sutuoktinių, ji – ne baliams, o sekmadienį po darbų atsigaut, pasibūt, su daug savo žolių arbatos, su savo vantom. Jie neslėpė, kad susikūrė ramų gyvenimą, tiesa, nors  daug dirbo, bet tokį, kokio norėjo. Ir daug žmonių gali padaryti tą patį.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos