Praėjusią savaitę apie tai, kas neramina ir kas džiugina, keturių rajono šeimynų steigėjos kalbėjosi su vicemeru Darium Jakavičiumi, atsakingu už socialinę sritį, laikinąja Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Pilypaityte ir skyriaus vyresniąja specialiste Edita Macevičiūte-Orentiene.

 

Bene labiausiai dominantis ir nerimą keliantis klausimas – laikino atokvėpio paslauga, kuri pagal įstatymą kaip ir priklauso, bet nelabai apie ją kas žino, tad, suprantama, ir nesinaudoja. Laikinoji Socialinės paramos skyriaus vedėja D. Pilypaitytė pripažino apie tai girdinti pirmą kartą, tad žadėjo pasidomėti. Šeimynų steigėjoms rūpėjo išsiaiškinti, kaip realiai tai galėtų vykti, nes per metus šeimynų steigėjoms priklausytų 30 dienų laikino atokvėpio paslaugos, kurią suteikti turėtų Socialinių paslaugų centras. Tačiau moterys gūžčiojo pečiais ir klausė, kam jos saugiai galėtų palikti vaikus, kas jais rūpintųsi, kol šeimynos motina ilsisi ar guli ligoninėje.

„Mes nei sirgti galim, nei ilsėtis“, – tikino moterys.

Štai Dalytė Jasukynienė, kurios šeimynoje šiuo metu globojami septyni vaikai, apskritai likusi viena. Kitos šeimynos steigėja Ilona Leleivienė, nors ir turi vyrą, bet jis dažnai būna išvažiavęs, tad didžioji dalis rūpesčių taip pat gula būtent ant jos pečių. Moteris sako, kad ir šiaip išvažiavusi nerimauja, kaip sekasi vaikams, rašo žinutes ir atsikvėpti nelabai gali... O kaip būtų, jei tektų išvažiuoti ilgesniam laikui? Kas rūpintųsi vaikais?

„Jūs privalote pailsėti, sveikatą žiūrėtis ir reikia ieškoti būdų“, – teigė E. Macevičiūtė-Orentienė, siūliusi, kad poilsio dienomis pačios šeimynų steigėjos ieškotųsi galinčio vaikus prižiūrėti žmogaus, galbūt iš pažįstamų rato, kuris tam laikotarpiui būtų įdarbinamas.

„Smagu, kad nors dabar šis klausimus iškilo, apie tai kalbamės“, – sakė I. Leleivienė.

Tiesa, tokia galimybė, kaip aiškino skyriaus specialistė, galėtų būti kitais metais, nes reikėtų nusimatyti lėšas.

Kai kurios moterys nerimavo, ar, sumažėjus vaikų skaičiui šeimynoje, netektų jos likviduoti, tačiau E. Macevičiūtė-Orentienė ramino, kad taip nebus. Net sumažėjus skaičiui iki keturių (šeimyna gali egzistuoti nuo šešių globojamų vaikų, bet ne daugiau aštuonių, o mažiausiai gali būti keturi), savivaldybė per du mėnesius turėtų pasiūlyti globojamą vaiką, o jei jo nebūtų, šeimyna veiktų tol, kol paskutinis vaikas sulauktų pilnametystės.

„Paslaugos, kurias jūs teikiat, tikrai bus reikalingos. Nebent valstybės politika pakryptų visai kitaip, bet nemanau“, – kalbėjo vicemeras.

Rajone vienintelės Romualdos Burdulienės šeimoje yra keturi vaikai, D. Jasukynienės ir I. Leleivienės šeimynose auga po septynis, neseniai įsikūrusioje Ingos Pedzevičienės – šeši. Kol vienos moterys skaičiuoja vaikus globojančios ir 20, ir 30 metų, o į jų namus jau suguža ir globotinių vaikai, I. Pedzevičienė pripažįsta, kad jai viskas nauja, mat vaikučiai pas ją apsigyveno tik nuo pavasario. Tačiau sulaukusi D. Jakavičiaus klausimo, ar nueitą kelią kartotų iš naujo, moteris buvo atvira – tiek daug popierizmo ir reikalavimų ji nesitikėjo, tačiau kelio atgal nebuvo, nes buvo susibendravusi su vaikais, tad visko mesti tiesiog negalėjo.

„Tiesiog, jei ne reikalavimai, viską būčiau dariusi palaipsniui, o čia ir namai, ir tvoros, ir žaidynių aikštelės. Labai daug biurokratijos, neina susitvarkyti Šakiuose, reikia į Marijampolę“, – šeimynos įsikūrimo rūpesčiais dalijosi I. Pedzevičienė.

Kad būna nemažai sunkių akimirkų, pripažino ir kitos moterys. Pasak I. Leleivienės, ne paslaptis, kad globotinių tėvai į jas žiūri kaip į priešus. Suprask, atsirado kažkokia globėja, dėl kurios ir vaiką atėmė. Būna, sakė ji, ir grasinimų, tačiau, kaip bebūtų, moterys pasiryžusios ir toliau tęsti savo misiją, nes, kaip ne kartą nuskambėjo susitikimo metu, viską atperka mažųjų šypsenos, apsikabinimai, teisingu keliu žengiantys globotiniai, net užaugę sugrįžtantys į namus.