Ūkininkės Skaistutės Grybinienės gyvenime buvo visko: ir linksmų, ir liūdnų akimirkų, kol galiausiai aplankė vidinė ramybė. Nors moteriai nuolat reikia galvoti apie ūkio reikalus, prižiūrėti beveik dviejų hektarų žaliąsias erdves ir gėlynus, bet ji randa laiko paskaityti knygą, padainuoti folkloro kolektyve ir, aišku, pabendrauti su trimis dukromis bei anūke.

„Grybinynė“

Šią vietą žino visi Briedžių (Šakių sen.) kaimo žmonės. Atvykus pasitinka pati Skaistutė, o akį patraukia ne tik tvarkingai kieme sustatyta technika, bet ir didžiulis, beveik šimtametis tvartas, pastatytas apie 1932 metus, kurio skardiniame stoge nuo karo laikų likusios kulkų skylės. Sodyboje ir daugiau senų pastatų, štai gyvenamasis namas, pastatytas apie 1867 metus, tačiau šiuo metu renovuotas. Bevaikščiodamos po didžiulį šios sodybos kiemą įsikalbame. Pasirodo, Skaistutė gimė gretimame Ūselių kaime, mokėsi Prancų, vėliau Šakių mokyklose, studijavo maisto pramonės technologiją.

„Ištekėjau už ūkininko, susilaukėme trijų dukrų. Šioje sodyboje ūkininkavo mano uošvis Pranas Grybinas, vėliau ūkį perėmė vyras Juozas“, – pasakojimą apie save pradeda S. Grybinienė. Tačiau likimas jai buvo negailestingas: vyrą ištiko staigi mirtis... Moteris pripažino, kad tai buvo sunkus laikotarpis. Tačiau ji nė akimirką nesuabejojo, ar reikia tęsti ūkyje pradėtus darbus.

Ardė traktorių

Jau aštuoneri metai S.Grybinienė 70 ha plotuose augina grūdines kultūras, nors anksčiau vertėsi ir gyvulininkyste. Moteris prisimena tą laikotarpį, kai po vyro mirties perėmė ūkį. Skaistutė pasakojo, kad sulaukė labai daug pagalbos iš aplinkinių žmonių, kitų ūkininkų. Anot jos, tada, kai perėmė ūkį, buvo žiema, traktoriai remontuojami, kiti net išardyti. Kovo mėnesį pamatė, kad iššalę žiemkenčiai, o atsėti reikėjo sėklos, degalų, nes tuo metu ūkis dar nebuvo įregistruotas.

„Pirmas suskubo padėti vietinis ūkininkas Antanas Blockis, kuris davė visko, ko reikėjo, net pats atsėjo iššalusius žiemkenčius. Ir tai darė nesavanaudiškai. Juozas Mockevičius trąšų paskolino, pagelbėjo Albertas Navarskas. Taip ir įsivažiavau... O šiandien man ūkis ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas. Juk gyvename kaime, čia kitokios veiklos lyg ir nėra“, – atvirauja S. Grybinienė.

Moteris pasakojo, kad darbams nudirbti samdo darbininkus, taip pat padeda žentas Mindaugas. Anot jos, ūkis juk nėra didelis. Teiraujamės paprasto klausimo: ar sunku ūkininkauti? S. Grybinienė neslepia, kad ūkyje galvoti nuolat reikia – genda technika, moki mokesčius, yra tekę traktorių remontuoti, kokį nors „Belarusą“ galėtų net ir surinkti. O derliaus metų pasitaikydavo visokių.

„Aš visada sakau, kad žemės ūkis yra loterija. Tu į jį dedi ir tikiesi gauti. O gausi ar negausi, čia jau kaip Dievulis norės. Pernai buvo prasti metai. Paramos iš Europos fondų jokios neėmiau, verčiuosi savo lėšomis. Plėsti ūkį? Nežadu. Vaikai nenori. Jie mato sunkų žemdirbio, mano darbą... Nors dabar moterų išties nemažai ūkininkauja“, – kalba pašnekovė.

„Esu laiminga“

Smalsu, ar lieka Skaistutei laisvo laiko? Moteris sako, kad mėgsta skaityti, štai šiuo metu skaito Harper Lee knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“, žiemą mezga, kepa duoną, yra Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro folkloro kolektyvo „Vaiguva“ narė. Moteris atrodo stipri, pasitikinti savimi, todėl teiraujamės, ar ji laiminga?

„Taip... Atsirado vidinė ramybė...“ – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad didelį džiaugsmą jai suteikia šeima, jau suaugusios dukros Sniegė, Justė, Gabrielė, po kiemą krykštaujanti anūkė, du broliai ir dvi seserys, netoliese gyvenantys tėvai. Pasak pašnekovės, jos namuose visuomet būna daug jaunimo, savotišką aurą turinčioje sodyboje praleisti laisvalaikio atvažiuoja dukrų draugai. Pašnekovė juokiasi sakydama, kad dažnai bendraujant su jaunimu nėra kada pasenti.

„Kokie mano ateities planai? Išleisti jaunėlę dukrą į gyvenimą, nes dvi jau savarankiškos... Tik išvykti atostogauti retai pavyksta. Šiais metais leidau sau nuvažiuoti į Palangą“, – savo gyvenimo džiaugsmais dalijasi pašnekovė.