Valgyti sočiai, nesinervinti, linksmam būti – šiuo devizu gyvenime besivadovaujanti Sintautų gyventoja Juzė Matulaitienė spalio 18d. atšventė 100 metų jubiliejų.

Pastarąją savaitę dėmesio ir sveikinimų iš rajono vadovų bei sintautiškių sulaukusi J. Matulaitienė tik šypsojosi ir sakė, kad jai gyventi neatsibodo. O kai apsilankęs miestelio seniūnas Kęstutis Birbilas ir socialinė darbuotoja Vaidutė Cikanavičienė užrišo šimtametei jubiliejinę juostą, ši juokavo, kad juostos nenusiriš ir miegodama, bei klausinėjo, ar rajone yra ir daugiau šimtamečių.

Puikią atmintį turinti senolė pasakojo, kad gimė Skrynupių kaime (Griškabūdžio valsč.) ūkininkų šeimoje. Iš tėvelio paveldėjo pomėgį muzikai ir jaunystėje išmoko groti gitara, iš mamos – kepti raguolius.

J. Matulaitienė gerai mena ir Antrąjį pasaulinį karą, kuomet teko nuo karo sviedinių slėptis bunkeryje Paluobiuose, evakuotis ir palikti tėviškę. Nors jos tėvai valdė apie 40 ha žemės, bet išvengė tremties į Sibirą. Juzelė Pentiškiuose susipažino su savo būsimu vyru Jonu, kuris fronte dirbo karo lauko felčeriu, buvo sužeistas. Po karo juodu atsikėlė gyventi į Sintautus, gavo ambulatorijos pastate kambarėlį, kurio sienas pati laikraščiais išsiklijavo. Vėliau juodu išsikėlė į Žvirgždaičius, kur Jonas dirbo felčeriniame punkte, po kiek laiko Kukarskės ligoninėje tapo  gydytojo Paulausko pavaduotoju, o Juzelė toje pačioje ligoninėje gamino maistą.

„Kai atsikėlėm į Slabadus, ten gerai, ūkiškai gyvenom, laikėm karvę, kiaulių, vištų. Vyras buvo karo invalidas, tai anksčiau į pensiją išėjo. Tuomet gyventi vėl į Sintautus parėjom, pardavėm kiaulę ir nusipirkom nebaigtą statyti namą“, – prisiminimais dalinasi senolė.

Šiandien Juzelė sveikata nesiskundžia, išgeria tik tabletę nuo aukšto kraujo spaudimo. Šimtametė apgailestavo, kad jau prasčiau mato, tad automobilio vairuoti jau negalėtų. O vairuoti jai tekę išties nemažai – įgijusi teises, iš pradžių „Moskvičių“, vėliau „Volgą“ vairavo, veždavo vyrą pas pacientus, abudu važiuodavo apsipirkti į Kaliningrado sritį. Šiandien šimtametė prisimena, kad jos vyrą žmonės vadindavo daktariuku: „ Jis buvo švelnus, tas bobeles glostyte užglostydavo, viena tokia iš Pilviškių jį širdžių daktaru vadino.“

Gyvendama Sintautuose J. Matulaitienė pradėjo kepti raguolius, sako tiek iškepusi, kad į kiemą visi netilptų. Juzelė neslepia ir sako, kad vyrui visuomet gardžiai valgyti paruošdavo, sugrįžęs po sunkios darbo dienos vyras namuose rasdavo ramybę, todėl taip gražiai sugyveno.

Vaikų Juzelė su vyru nesusilaukė, vyras mirė prieš trisdešimt metų. Po vyro mirties pas Juzelę apsigyveno Remigija ir Raimundas Matijošaičiai, šiandien jie pasakoja, kad Juzelė ir jų vaikus auginti padėjo, juos anūkais vadina.

„Pažinojau Raimondo tėvus, sakau – pareikit gyventi, man vienai labai nesmagu“, – pasakoja J. Matulaitienė. Gyvendama Sintautuose ji giedojo bažnyčios chore ir prisimena šviesaus atminimo kunigo Antano Maskeliūno jai pasakytus žodžius, kad ji turinti didelę Dievo dovaną – sugyventi su svetimais žmonėmis, Juzelės artimųjų beveik jau nelikę Šiandien šimtametė klausosi Marijos radijo ir tvirtina, kad beveik visas giesmes ji moka mintinai.

„Gyvenau nesinervuodama, ištekėjau už gero vyro. Ir dabar gyvenu šiltai, su niekuo nesipykstu. Tik sakau, kad įgrisiu visiems tiek gyvendama. Pažįstamų jau neturėsiu. Manęs jau ten išskėstom rankom laukia ir Raimondo tėvai, su kuriais gražiai sugyvenom. Mano sesuo mirė 96-erių metų, ji man sakydavo, kad nesimiršta. Bet man gyventi dar nenusibodo“, –  kalbėjo šimtametė.

Pasiteiravus, kokia toji ilgaamžiškumo paslaptis, senolė nedvejodama atsako: „Reikia valgyti riebiai, retkarčiais sūriau, nesilaikyti jokių dietų, nuo kurių žmonės kūdi. Kai viską valgai – ir gyveni ilgai.“ Pasak kartu gyvenančios R. Matijošaitienės, Juzelė mėgsta valgyti kopūstų sriubą, barščius, gerti avižinį kisielių, dažnai paprašo atpjauti ir rūkytų lašinių gabaliuką.

„Reikia vis linksmam būti, dainuoti, šokti. Tai daugiau vitaminų prisirenki, negu iš vaistinės parsineši“, – atsisveikindama tvirtino Juzelė.