baneris leidinys

klimaitis ligonine sakiaiSima BURKŠAITYTĖ

Lapkričio 11 dieną Šakiuose buvo švenčiama tradicinė mūsų rajono medikų šventė. Jos proga vyriausiajam Šakių ligoninės gydytojui Algirdui Klimaičiui buvo įteiktas Ministro Padėkos raštas už ilgametį, nuoširdų darbą, pareigingumą ir profesines žinias. Šiais metais sukanka 30 metų, kai A. Klimaitis pradėjo savo gydytojo praktiką.

Nuotr. Trisdešimt metų gydytojo praktika užsiimantis A. Klimaitis teigia, kad medicina – irgi menas.

Šia proga gydytojas sutiko pasikalbėti su mūsų laikraščio skaitytojais apie tai, kuo šiandien gyvena jis ir mūsų visuomenė, kokiomis ligomis ji serga ir kokia kryptimi turėtų eiti.
 
Kaip apsisprendėte pasirinkti mediko kelią?

Iš tiesų, aš svajojau sieti gyvenimą su menais – muzika, teatru, – tačiau žemės traukos paieškos atvedė į mediciną. Atėjęs į pirmąją paskaitą prieš savo akis ant durų išvydau tokį užrašą: medicina est ars curandi. Išvertus: medicina – gydymo menas. Taigi, medicina – irgi yra menas. (Nusišypsojo)

Studijuoti mediciną tikriausiai buvo nelengva?

Sunkiausiai buvo pagauti pačią sistemą, nes tai, kas buvo mokykloje, ir tai, ką radau aukštojoje – buvo visiškai priešingi dalykai. Visai kita informacija, kitos apimtys. Įšokai į šaltą vandenį ir kojomis nesiekdamas dugno, turi kapstytis. Kitas aspektas – išvažiuoji iš namų, pajunti laisvę. Tuomet koncertavo roko grupės; klausėmės bitlų, Lietuvoje grojo „Hiperbolė“, buvo tokia atmosfera..! Traukė studentiškas gyvenimas. Tačiau nenuėjau vien į studentavimą.

Savo viziją įgyvendinate čia, Šakiuose?

Kartais pamąstau, kaip būtų, jei būčiau įsitvirtinęs kur kitur. Daugelis mano kolegų dirba įvairius darbus, jų yra net Seime. Bet nejaučiu skriaudos, kad grįžau į Šakius. Galbūt ir skambiai pasakysiu, tačiau neslėpsiu: esu savo krašto patriotas. Matau prasmę savo darbe. Juk ligoninės buvimas svarbus ne tik dėl fizinės sveikatos. Ligoninė reikšminga ir intelektualinio potencialo prasme. Ką reiškia vien čia dirbančių daktarų skaičius? Jų yra šešiasdešimt ir tai aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, sudarantys mūsų krašto visuomenę, dalyvaujantys jos gyvenime, ją kuriantys.

Gydytojo profesija – nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Kokie didžiausi sunkumai?

Medicinoje yra tokia sąvoka „šventas melas“. Nuo seno buvo įprasta, kad gydytojas ne visada pasako pacientui jo tikrąją būklę. Šie laikai truputį keičia tą sampratą. Galiausiai turi atskleisti ligoniui tiesą. Turi rasti žodžius, kuriais reikia jam viską pasakyti, bet neužmušti jo vilties. Jos netekus, ir iš lengvesnių ligų neišsikapstoma. O juk svarbiausias gydymo principas – nepakenkti. Ir po tiek metų praktikos galiu pasakyti, kad aš pasistūmėjau per menką žingsnelį į priekį. Galbūt dabar labiau žinau, kaip tai padaryti. Metams bėgant, atsiranda išminties krisleliai. Labai svarbu, kaip tiesa yra pasakoma. Tas pats žodis gali apgydyti dvasinę kančią, tas pats žodis gali užmušti viltį.

Tas pats žodis?

Taip, tas pats žodis. Skirtumas slypi intonacijoje, kuriuo momentu tu tai pasakei. Dabar teigiama, jog reikia žinoti tiesą. Pacientas sako: „Sakykite man viską atvirai, gydytojau, nieko neslėpkite.“ Tačiau pažiūri į to žmogaus akis. Ir pamatai baimę.

Įvairios naujos technologijos tarsi teikia daugiau vilčių?

Kokios bebūtų technologijos, jos niekada negali įsiterpti tarp paciento ir gydytojo, jos visada turi būti šalia. Šiuolaikinės technologijos nepakeis gyvo žodžio, rūpesčio. Jei mes objektyviau vertintume jas, būtų mažiau problemų. Absoliutinimo dėka visuomenei suteikiame daug nepasvertų vilčių. Tikri metodai turi būti išbandyti laiko, bet ką reškia laikas, kai tu sergi, kai tau skauda? Tada tu kabiniesi ir už menkiausio šiaudo.
Dabar atrodo, kad neįmanoma būti sveikam neperkant įvairiausių vitaminų, papildų...

Reklama padaro gerų ir blogų darbų. Medicinoje visais laikais buvo madų tendencijos, panacėjos paieškos. Kiekvienas naujas vaistas teikia didžiules viltis. Mus pasiekia labai daug informacijos, kurios didžiulė dalis – reklama. Šioje vietoje iliuzijų nereikėtų turėti.

Visuomenė labai susidomėjusi sveika gyvensena.  Informacijos daug, dažnai net prieštaringos, kaip rasti aukso vidurį?

Kalbant apie sveiką gyvenseną, visur būtinas nuosaikumas. Reikia vengti kraštutinumų. Yra lotyniškas posakis: mens sana in corpore sano. Sveika siela sveikame kūne. Dabar mes pirmiausiai kalbame apie kūną, sukeičiame akcentus. Tiems, kurie ieško atsakymų, kiek, ko ir kada reikia valgyti, kiek galima žiūrėti televizorių, kada eiti gulti, aš atsakau: tik sveika siela gimdo sveiką kūną.

Intelektualų pokalbiuose dažnai nuskamba frazė: „visuomenė serga“. Jūsų manymu, kuo?

Reikėtų kalbėti apie visuomenės ydas, tiksliau vieną pagrindinę ydą – pavydą. Ji daugelio neigiamų dalykų priežastis: apkaltinimas žmogaus, abejingumas jam. Kartais jis gali skatinti veikti, tačiau dažnai paskatina nueiti klaidingu keliu: materialaus, apčiuopiamo rezultato siekimu bet kokia kaina. Tą sunku išgyvendinti. Kitas dalykas – per radiją išgirdau liūdną statistiką: tėvai vaikams vidutiniškai skiria 7 min dėmesio per dieną. Tai nepadoriai mažai ir tai turbūt viską pasako, dėl ko siela gali nesveikuoti. Pasiteisinimų visi turime daug – reikia uždirbti duonai, išmaitinti vaikus, po darbo reikia pasilsėti...

Didžiulis gyvenimo tempas. Lygiuojamės į Vakarus.

Mūsų mentalitetas – archaiškas. Ir mums visai netinka ta hamburgeriška, pepsikoliška kultūra ir leksika. Plati amerikietiška šypsena. Komplimentas, pasakytas iš reikalo, bet koks, nepagalvojus. Reikia pagirti kitą žmogų apgalvotai, apmąstyti, kokiais žodžiais, kokia intonacija tai padaryti. Ne šiaip tuščiažodžiauti, bet pagyrimą tarti nuoširdžiai. Apskritai, lengviau mesti įtarimus negu pagirti. Mes labai greiti daryti išvadas apie žmogų, tiesiog momentaliai.

Dabar visiems smalsu pažiūrėti per rakto skylutę, kas ką veikia, privatumo lieka labai mažai. O privatumo stygius žaloja dvasinę sveikatą. Jos sutrikimai neišvengiamai iššaukia fizinius negalavimus, sušlubuoja ir fizinė sveikata.

Kokia turėtų būti visuomenė?

Negalime gerbti kito, kai negerbiame savęs. Negalime būti internacionalistai, kai nesame nacionalistai. Dabar kalbame apie toleranciją kitoms tautoms, tačiau tu negalėsi taip kaip pridera įvertinti kitos šalies grožio, kultūros, jei nemylėsi savo šalies. Mąstydami apie tai, kokia turi būti visuomenė, mąstykime apie tai, kokie patys norėtume tapti.

Kokiomis charakterio savybėmis pasižymi tie, kurie veda visuomenę į priekį?

Dažnai būna, jog iš kai kurių idėjų bei jas sakančių žmonių pasijuokiame. Tačiau po kokių dešimties metų pamatome, kad idėjos, kadaise atrodžiusios juokingos, mums tapo aktualios šiandien. Ir keistai atrodę svajotojai ima kelti pagarbą. Šalia atkaklumo, darbštumo visada turi būti kūrybinis mąstymas. Negalima sakyti, kad to stokojantis žmogus yra neprotingas, bet abstrakcijos, nuojautos, vaizduotės neturėjimas riboja, tada greičiau pasiekiamos tobulėjimo lubos.

Pasakėte: „neprotingas...“

Yra protas ir išmintis. Tai ne tas pats. Protingų žmonių – daug, o išmintis duota ne kiekvienam. Ji ateis, jeigu jos sieksi, ieškosi. Tai nėra dangaus malonė, viskas priklauso nuo paties žmogaus.

Dabar labai populiaru smerkti asmenis, užimančius aukštus postus: teisėjus, valdininkus. Atrodo, kad kažko pasiekę žmonės tarsi netenka teisės į pagarbą?

Polinkis smerkti asmenis, užimančius aukštesnius postus nei mes, rodo savotišką mūsų visuomenės nebrandumą. Kai tokių žmonių, kurie lengvai kritikuoja, paprašai kažką pasiūlyti, jis iškart pasako, kad neturi ką. Apskritai, visada reikėtų daugiau abejoti. Mes dažnai skubame priimti sprendimus apie vieną ar kitą reiškinį nepasvarstę, neįsigilinę. Puolame smerkti, nors iš tiesų labai daug ko nežinome. Neskubėkime apkaltinti, nuteisti, raskime savy jėgų suabejoti.

Ar tokį visuomenės elgesį galima smerkti?

Tai, kad mūsų visuomenė nebrandi – nieko keista. Mozė keturiasdešimt metų vedė žydus dykuma, kol jie pasiekė Pažadėtąją Žemę. Keturiasdešimt metų – tai dvi kartos. Po Nepriklausomybės Lietuvoje  praėjo tik dvidešimt metų metų. Viena karta. Tačiau aš matau, kad ji yra graži.

Juk karas buvo sunaikinęs daug iškilių mūsų visuomenės žmonių. Paskui okupacija. Todėl reikia palaukti, nes dvidešimt metų dar yra mažai. Atsikratykime savo ydų, tapkime išmintingesniais, kad įvyktų dar vienas stebuklas, koks įvyko 1990 metais kovo 11 dieną. Aš tikiu, kad jis įvyks ir galbūt dar greičiau nei po dvidešimt metų.

Comments are now closed for this entry

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos