Anot medžiotojo Broniaus Javaičio, per tris dešimtmečius medžioklė yra smarkiai pasikeitusi – atsiradę daug modernios įrangos, ginklų, taip pat padaugėję ir žvėrių miškuose, o pati medžioklė patapusi brangiu malonumu. D. Pavalkio nuotr.
Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ
Lapkričio 3-iąją yra minima medžiotojų globėjo šv. Huberto diena. Šios gražios šventės proga apie tai, kaip bėgant laikui keitėsi medžioklė, apie metus, praleistus gamtoje, kalbėjomės su neseniai 70-metį atšventusiu medžiotoju Broniumi Javaičiu iš Būblelių kaimo.
Svarbiausia – saugumo užtikrinimas
Sintautų medžiotojų būrelio narys B. Javaitis, turintis 32-ejų metų medžiotojo stažą, sako, kad svarbiausia – neprarasti meilės gamtai ir atjautos gyvasčiui. Pradėjęs medžioti Kudirkos Naumiesčio medžiotojų būrelyje, po to, kai nuo jo atsiskyrė Sintautų medžiotojai, B. Javaitis išėjo iš būrelio ir kurį laiką nemedžiojo, tačiau, pamasintas sintautiškių bičiulių, tapo Sintautų medžiotojų būrelio nariu ir jam priklauso ligi šiol. Šiandien ilgametis medžiotojas sako esąs labai patenkintas šiuo būreliu, o ypač jo vadovu Rolandu Bakanausku, kuris būreliui vadovauja jau penkerius metus. Šiuo metu Sintautų medžiotojų būrelis turi 40 narių ir vieną kandidatą. Medžiotojas įsitikinęs, jog būrelio medžiotojų santykiai, požiūris ir atmosfera tikrai daug priklauso nuo vadovo, o svarbiausia, kad medžiojant neįvyktų nelaimė. B. Javaitis džiaugiasi, kad per tris dešimtmečius skaudžių įvykių nebuvo, tačiau porą kartų nedaug tetrūko, kai kulkos prazvimbė pro kojas...
„Medžioklėje pirmų pirmiausia yra saugumas, o nušausi žvėrį, ar nenušausi – nesvarbu, juk iš bado nemiršti. Dabar saugumas itin svarbu, kai medžiotojai turi tokius galingus ginklus kaip karabinai (trumpavamzdis šautuvas)“, – sako pašnekovas.
Per 30 metų medžioklė labai pasikeitusi
Anot B. Javaičio, per tris dešimtmečius medžioklė yra smarkiai pasikeitusi – keitėsi ne tik požiūris į saugumą, atsargumą, bet ir medžioklinė įranga, apranga, medžioklės plotai, taisyklės ir žvėrių kiekis. Pasak medžiotojo, kai tik pradėjo medžioti, apie tokias priemones ar ginklus, kuriuos medžiotojai turi dabar, net negalėjo pasvajoti, tik filmuose matydavo. Tąkart galėjo sau leisti tik lygiavamzdį šautuvą, o graižtvinis šautuvas tada dar buvo prabanga – juos turėjo tik labai turtingi. Taip pat medžiotojas puikiai atsimena laikus, kai jiems būdavo leista medžioti žymiai mažesniuose plotuose, o šalia jų ir kariškiai galėdavo medžioti, jie turėdavo galingus ginklus ir kaip snaiperiai iššaudydavo ištisas gyvūnų bandas, net neatsitraukę nuo automobilių...
„Žvėries buvo beveik nelikę. Gerai, kad dabar licencijuojama kai kurių žvėrių medžioklė, taip pat labai padėjo ir buvusio ministro Valentino Mazuronio sugriežtintos baudos už nelegaliai sumedžiotus žvėris. Brakonierių šiandien jau sumažėję – bijo baudų. Žinoma, juos lengviau dabar ir sugauti, kai yra išmanūs telefonai – gali nufilmuoti, priduoti greitai“, – pasakoja B. Javaitis.
Medžiotojas sako, kad tik būnant gamtoje, stebint ją galima suprasti, kiek ten įdomių dalykų vyksta.
„Sėdėdamas bokštelyje daug pamatai ir sužinai. Kokie gudrūs gyvūnai! Atrodo, toks tas gyvulys kvailas, bet tai netiesa. Pavyzdžiui, šernai, prieš išlįsdami į atvirą teritoriją, pasiunčia vieną iš bandos, jeigu jam nieko neatsitinka, išlenda ir kiti. O elnių patelės itin saugo savo patinus, ypač rujos metu, apsupdamos juos iš visų pusių. Norint vilką sumedžioti – pirmiausia reikia jį pergudrauti – tai itin protingi ir atsargūs gyvūnai“, – įsitikinęs medžiotojas ir neslepia, kad su amžiumi atsiranda gailestis gyvūnams, tad kas kartą, vos tik pamatęs žvėrį, neskuba jo šauti – pirma įsitikina, ar ne per didelis atstumas, ar tikrai pataikys, nesužeis gyvūno ir apskritai, ar jis tinkamas sumedžioti.
„Aišku, jaunystėje buvo kiti laikai, tada buvo vertingi lapės ir kitų gyvūnėlių kailiai, kai juos pardavęs gaudavai antrą atlyginimą (100 rublių), tada buvo azartas ir noras sumedžioti žvėrį, o dabar tokio azarto jau nejauti, labiau jauti gailestį“, – dalinasi įspūdžiais medžiotojas.
Taip pat B. Javaitis sako, kad nekolekcionuoja ir negarbina savo sumedžiotų trofėjų – turi pasidėjęs kelis stirninų ragus atminčiai, tačiau sienos jais namuose nėra išpuoštos.
Medžiotojui reikia turėti išminties
Kalbėdamas apie selekcininkystę pašnekovas įsitikinęs, kad medžiojant reikia turėti ne tik žmogiškumo, bet ir išminties, jis sako:
„Nusišauni tą ragį, iš tolo atrodo lyg tinkamas, o priėjęs pamatai ragus – dar, pasirodo, buvo perspektyvus. Gerai, kad dabar nors nebaudžia už tai. Bet dėl to dabar niekas nenori tų ragių šaut. Be to, jie brangiai atsieina, jeigu skaičiuoji ir ragų apdirbimą.“
B. Javaitis pasakoja apie medžioklės principų skirtumus: „Anksčiau turėdavom tą nušautą stirną priduoti Medžiotojų ir žvejų draugijai, jie mums duodavo kažkiek tų pinigų. Dabar medžioklė apmokama iš savo pinigų – ginklai, mokestis už plotus, mokestis draugijai, nario mokestis. Žinoma, dabar yra daugiau ir medžiotojų. Bet iš principo dabar medžioklė tampa prabangos dalykas, nes viskas kainuoja.“
Kalbėdamas apie medžiotojų gretas, pašnekovas sako, kad jos reguliuojamos – yra tam tikri medžiotojų limitai, nors visiems galima įgyti medžiotojo bilietą, bet jeigu į būrelį niekas nepriims, tai nieko nebus. Pašnekovas sako, kad jų būrelio plotai nėra turtingi žvėrių, nes nėra miškų masyvų, o krūmynus jau baigia iškirsti.
Medžiotojas įsitikinęs: kada legalizuos naktinio matymo prietaisus – tik laiko klausimas, tačiau ir kainos jų kosminės, ne visiems įkandamos, prasidedančios nuo 3 tūkst. eurų. Tiesa, anot pašnekovo, ir dabar yra žmonių, kurie turi šautuvus, vertus 25 tūkst. eurų, jie yra vienetiniai ginklai, pagaminti pagal asmeninius duomenis.
„Bet ir koks puikus šautuvas ar įranga bebūtų, jis pats už tave nešauna. Taiklumas priklauso nuo paties žmogaus įgūdžių, nuo rankos“, – įsitikinęs B. Javaitis ir sako, kad jeigu būtų jo valia, jis pakeistų kelis dalykus – neleistų šerti žvėrių ir medžioti jų kiekvieną dieną, taip pat uždraustų vaizdo stebėjimo kameras, kurios fiksuoja laiką, kada ateina žvėris. Visų šių draudimų priežastis paprasta – žvėriui vis mažiau lieka galimybių išvengti šūvių, nors žvėrių dabar ir padaugėję palyginus su tais laikais, kai pradėjo medžioti B. Javaitis. Be to, anot medžiotojo, visai kitoks jausmas, kai medžioji savaitgaliais – visi susieina, pabendrauja, nei sėlinant žvėries po vieną.
Maras ateina ir praeina
Beje, apie šernų marą B. Javaitis turi tvirtą nuomonę – šernų maras yra cikliškas dalykas, ateina ir praeina, ko gero, skirtas tam, kad sureguliuotų gyvūnų populiaciją, ir pasikartoja kas keliolika metų, todėl panikuoti dėl jo nėra ko: nors dabar šernų yra smarkiai sumažėję, bet, marui praėjus, jų vėl prisiveis, nes yra be galo vislūs gyvūnai. Medžiotojas sako pastebintis, kad yra daug stirnų, bet ir vilkų daug atsiradę, netrūksta elnių ir briedžių. Anot B. Javaičio, daug gyvūnų ateina į mūsų rajoną per Šešupę iš Kaliningrado srities. Tiesa, medžiotojas pastebi, kad ten už nelegaliai sumedžiotą žvėrį galima gauti ir dvejus metus kalėjimo.
„Medžioklėje pirmų pirmiausia yra saugumas, o nušausi žvėrį, ar nenušausi – nesvarbu, juk iš bado nemiršti. Dabar saugumas itin svarbu, kai medžiotojai turi tokius galingus ginklus kaip karabinai (trumpavamzdis šautuvas)“, – sako pašnekovas.
Per 30 metų medžioklė labai pasikeitusi
Anot B. Javaičio, per tris dešimtmečius medžioklė yra smarkiai pasikeitusi – keitėsi ne tik požiūris į saugumą, atsargumą, bet ir medžioklinė įranga, apranga, medžioklės plotai, taisyklės ir žvėrių kiekis. Pasak medžiotojo, kai tik pradėjo medžioti, apie tokias priemones ar ginklus, kuriuos medžiotojai turi dabar, net negalėjo pasvajoti, tik filmuose matydavo. Tąkart galėjo sau leisti tik lygiavamzdį šautuvą, o graižtvinis šautuvas tada dar buvo prabanga – juos turėjo tik labai turtingi. Taip pat medžiotojas puikiai atsimena laikus, kai jiems būdavo leista medžioti žymiai mažesniuose plotuose, o šalia jų ir kariškiai galėdavo medžioti, jie turėdavo galingus ginklus ir kaip snaiperiai iššaudydavo ištisas gyvūnų bandas, net neatsitraukę nuo automobilių...
„Žvėries buvo beveik nelikę. Gerai, kad dabar licencijuojama kai kurių žvėrių medžioklė, taip pat labai padėjo ir buvusio ministro Valentino Mazuronio sugriežtintos baudos už nelegaliai sumedžiotus žvėris. Brakonierių šiandien jau sumažėję – bijo baudų. Žinoma, juos lengviau dabar ir sugauti, kai yra išmanūs telefonai – gali nufilmuoti, priduoti greitai“, – pasakoja B. Javaitis.
Medžiotojas sako, kad tik būnant gamtoje, stebint ją galima suprasti, kiek ten įdomių dalykų vyksta.
„Sėdėdamas bokštelyje daug pamatai ir sužinai. Kokie gudrūs gyvūnai! Atrodo, toks tas gyvulys kvailas, bet tai netiesa. Pavyzdžiui, šernai, prieš išlįsdami į atvirą teritoriją, pasiunčia vieną iš bandos, jeigu jam nieko neatsitinka, išlenda ir kiti. O elnių patelės itin saugo savo patinus, ypač rujos metu, apsupdamos juos iš visų pusių. Norint vilką sumedžioti – pirmiausia reikia jį pergudrauti – tai itin protingi ir atsargūs gyvūnai“, – įsitikinęs medžiotojas ir neslepia, kad su amžiumi atsiranda gailestis gyvūnams, tad kas kartą, vos tik pamatęs žvėrį, neskuba jo šauti – pirma įsitikina, ar ne per didelis atstumas, ar tikrai pataikys, nesužeis gyvūno ir apskritai, ar jis tinkamas sumedžioti.
„Aišku, jaunystėje buvo kiti laikai, tada buvo vertingi lapės ir kitų gyvūnėlių kailiai, kai juos pardavęs gaudavai antrą atlyginimą (100 rublių), tada buvo azartas ir noras sumedžioti žvėrį, o dabar tokio azarto jau nejauti, labiau jauti gailestį“, – dalinasi įspūdžiais medžiotojas.
Taip pat B. Javaitis sako, kad nekolekcionuoja ir negarbina savo sumedžiotų trofėjų – turi pasidėjęs kelis stirninų ragus atminčiai, tačiau sienos jais namuose nėra išpuoštos.
Medžiotojui reikia turėti išminties
Kalbėdamas apie selekcininkystę pašnekovas įsitikinęs, kad medžiojant reikia turėti ne tik žmogiškumo, bet ir išminties, jis sako:
„Nusišauni tą ragį, iš tolo atrodo lyg tinkamas, o priėjęs pamatai ragus – dar, pasirodo, buvo perspektyvus. Gerai, kad dabar nors nebaudžia už tai. Bet dėl to dabar niekas nenori tų ragių šaut. Be to, jie brangiai atsieina, jeigu skaičiuoji ir ragų apdirbimą.“
B. Javaitis pasakoja apie medžioklės principų skirtumus: „Anksčiau turėdavom tą nušautą stirną priduoti Medžiotojų ir žvejų draugijai, jie mums duodavo kažkiek tų pinigų. Dabar medžioklė apmokama iš savo pinigų – ginklai, mokestis už plotus, mokestis draugijai, nario mokestis. Žinoma, dabar yra daugiau ir medžiotojų. Bet iš principo dabar medžioklė tampa prabangos dalykas, nes viskas kainuoja.“
Kalbėdamas apie medžiotojų gretas, pašnekovas sako, kad jos reguliuojamos – yra tam tikri medžiotojų limitai, nors visiems galima įgyti medžiotojo bilietą, bet jeigu į būrelį niekas nepriims, tai nieko nebus. Pašnekovas sako, kad jų būrelio plotai nėra turtingi žvėrių, nes nėra miškų masyvų, o krūmynus jau baigia iškirsti.
Medžiotojas įsitikinęs: kada legalizuos naktinio matymo prietaisus – tik laiko klausimas, tačiau ir kainos jų kosminės, ne visiems įkandamos, prasidedančios nuo 3 tūkst. eurų. Tiesa, anot pašnekovo, ir dabar yra žmonių, kurie turi šautuvus, vertus 25 tūkst. eurų, jie yra vienetiniai ginklai, pagaminti pagal asmeninius duomenis.
„Bet ir koks puikus šautuvas ar įranga bebūtų, jis pats už tave nešauna. Taiklumas priklauso nuo paties žmogaus įgūdžių, nuo rankos“, – įsitikinęs B. Javaitis ir sako, kad jeigu būtų jo valia, jis pakeistų kelis dalykus – neleistų šerti žvėrių ir medžioti jų kiekvieną dieną, taip pat uždraustų vaizdo stebėjimo kameras, kurios fiksuoja laiką, kada ateina žvėris. Visų šių draudimų priežastis paprasta – žvėriui vis mažiau lieka galimybių išvengti šūvių, nors žvėrių dabar ir padaugėję palyginus su tais laikais, kai pradėjo medžioti B. Javaitis. Be to, anot medžiotojo, visai kitoks jausmas, kai medžioji savaitgaliais – visi susieina, pabendrauja, nei sėlinant žvėries po vieną.
Maras ateina ir praeina
Beje, apie šernų marą B. Javaitis turi tvirtą nuomonę – šernų maras yra cikliškas dalykas, ateina ir praeina, ko gero, skirtas tam, kad sureguliuotų gyvūnų populiaciją, ir pasikartoja kas keliolika metų, todėl panikuoti dėl jo nėra ko: nors dabar šernų yra smarkiai sumažėję, bet, marui praėjus, jų vėl prisiveis, nes yra be galo vislūs gyvūnai. Medžiotojas sako pastebintis, kad yra daug stirnų, bet ir vilkų daug atsiradę, netrūksta elnių ir briedžių. Anot B. Javaičio, daug gyvūnų ateina į mūsų rajoną per Šešupę iš Kaliningrado srities. Tiesa, medžiotojas pastebi, kad ten už nelegaliai sumedžiotą žvėrį galima gauti ir dvejus metus kalėjimo.
Arūnė iš Griškabūdžio:
