Reaguojant į įvykį, kai Šakių 405-os šaulių kuopos vado Sauliaus Venskaičio Tibeto mastifas dukart apkandžiojo kaimynų vaiką, pirmadienį Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Šakių rajone patarėja Rūta Lebedžinskienė sukvietė rajono tarnybas ir savivaldybės administracijos atstovus į pasitarimą susidariusiai padėčiai spręsti. Prieš porą savaičių į jų skyrių kreipėsi šakietė Elvyra Jakienė, prašydama apginti jos vaiką.

 

Apie šį įvykį išsamiai rašėme šių metų lapkričio 22 d. mūsų laikraščio puslapiuose. Situacija gerai žinoma ir visoms rajono tarnyboms, tačiau, kaip paaiškėjo, per tą laiką niekas nepasikeitė – šuo laisvai tebelaksto už tvoros, o didelę psichologinę traumą patyręs nepilnametis ir jo mažametė sesutė paniškai bijo pro šalį grįžti iš mokyklos ar popamokinės veiklos namo, nes jie nėra garantuoti, kad nelaimė nepasikartos.

Susirinkimo iniciatorė kvietė visus diskusijai, ką jie galėtų padaryti, ką patarti, kad ši problema išsispręstų. Juo labiau, kad, pasak R.  Lebedžinskienės, jau eina į viešumą, jog šis šuo darosi ne tik kaimynystėje gyvenančios šeimos, bet ir gatvę aptarnaujančių tarnybų problema. Mat į gatvę išsprūdęs šuo gerokai išgąsdino ir šiukšlių surinkėjus.

„Aš nesu nusistatęs prieš gyvūnus, bet vis tik turime pasverti, kas yra svarbiau, ir užtikrinti žmonių saugumą“, – pabrėžė vicemeras Darius Jakavičius, konstatuodamas faktą, jog šuo vaiką dukart apkandžiojo viešoje vietoje.

Jis prisiminė, kad kai vaikystėje jam įkando šuo, viskas buvo sprendžiama paprasčiau – tiesiog atėjo medžiotojas ir šunį nušovė.

Įsigijo šeimos ir turto apsaugai

S. Venskaitis patikino, kad sodybą juosia tvirta dviejų metrų aukščio tvora su pamatais, visi vartai rakinami. Be to, jis dabar papildomai vartus užrakinėja ir su troseliais, todėl įvažiuojant į kiemą atsirakinus vartus kiekvieną kartą reikia prisirišti šunį, tai sukelia daug nepatogumų, tačiau jam tenka su tuo taikstytis, nes Tibeto mastifas įsigytas šeimos ir turto apsaugai.

Šuns šeimininkas apgailestavo dėl įvykusios nelaimės, tačiau, kai buvo užpulti šiukšles tvarkantys darbuotojai, jam kilo įtarimas, kad galbūt kažkas specialiai išleido jo augintinį, nes mažai tikėtina, kad šuo pats imtų ir atsidarytų šešių metrų ilgio vartus.

„Keistas dalykas. Šuo nėra agresyvus, bet puola būtent šitos šeimynos narius, – stebėjosi S. Venskaitis. – Dėl ko puola, aš nežinau. Tiesa, niekada nemačiau, kad jie erzintų jį ar kažką darytų, bet šuo nieko kito nepuola, tik juos.“
Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė siūlė Tibeto mastifą dresuoti, nes ne šuo atsakingas už šeimininką, o šeimininkas už šunį. Dresuotas jis nelotų ir negąsdintų žmonių, kurie yra kitoje tvoros pusėje. Jei neina to išmokyti, geriau būtų šunį uždaryti į voljerą. Jos manymu, kito kelio nėra, nes turtas niekada nebus svarbesnis už žmogaus gyvybę.

Patarė laikyti voljere

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šakių skyriaus vedėjo Artūro Šimkaus, žmogui negalima uždrausti laikyti šuns, bet „pagal gyvūnų laikymo taisykles jis privalo užtikrinti, kad šuo neišeitų į gatvę, nesvarbu, kur jį laikytų – ar voljere, ar palaidą, o jei to neužtikrina – pažeidžia viešąją tvarką“.

Tam pritardama Šakių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Laimutė Pečiulytė neslėpė, kad dažnai, ginant vienų teises, lengvai pažeidžiamos kitų žmonių teisės, šiuo atveju, teisė aptvertame kieme laikyti gyvūną. Ji patvirtino, kad dėl šio gyvūno į policiją šeima kreipėsi du kartus. Pirmą kartą šuns šeimininkui paskirta žodinė pastaba, pasikartojus situacijai ir gyvūnui apkandžiojus du asmenis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pasak pareigūnės, ji patarusi S. Venskaičiui sustiprinti šuns apsaugą ir dienos metu jį laikyti voljere, o išleisti su priežiūra tik užtikrinus, kad visa teritorija saugiai užtverta, o vartai užrakinti.

Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Šakių rajone vyriausioji specialistė Renata Jakštienė neslėpė, kad toks šuo už tvoros gali atrodyti grėsmingai ir ji, kaip moteris, nenorėtų tokio šuns savo kelyje sutikti. Nors jis ir nėra priskiriamas prie kovinių šunų, tačiau – ne jorkšyras, pakankamai didelis. Be to, ji suabejojo, ar šalia gyvenantys kaimynai gali jaustis saugiai, nes tarp tvoros ir žemės užtvartėje pastebėjusi gana didelius tarpus, per kuriuos jis galėtų išlįsti. Beje, apžiūrėję S. Venskaičio sklypo teritoriją, įsitikinome, kad visi tarpai jau yra užtaisyti.

Šakių seniūnas Dalius Jasevičius teigė matęs, kaip šuns savininko sūnus su draugais Tibeto mastifą vedžiojasi po miestą, todėl padarė pastabą, kad šis šuo tarp žmonių negali būti be antsnukio.

Jokių veiksmų nesiėmė

E. Jakienė sakė netikinti, kad kaimynas imsis saugumo priemonių – pastatys voljerą ar šunį pririš, nes iki šiol to nebuvo padaryta, matyt, realiai nelabai suvokiama, kokios gali būti pasekmės – jam svarbiau apsaugoti turtą. Moteris teigė konsultavusis su kinologais ir tokie žmonės, kurie patys dresuoja šunis, nerekomendavo šeimai, iki tol neturėjusiai šuns, pirmiausia įsigyti būtent tokios veislės šunį. Jos teigimu, problema, kad šuo nebuvo mokomas, o tik retsykiais pavedžiojamas. E. Jakienė pripažino, kad tai ne šuns kaltė, o šeimininko, kuris nežinojo, ką su savo augintiniu daryti.

„Manau, kad jūs, kaip šeimininkas, nesuvokėte, kas galėjo atsitikti. Jei kaimynas nebūtų nulupęs šuns nuo to berniuko, tai mes dabar būtume turėję keturnedėlį. Va, tuomet kitaip būtų su jumis kalbėta ir policijoje, ir kitur. Aš, kaip šeimininkas, būčiau šunį jau kur nors išvežęs arba užmigdęs, nes jis kelia pavojų visiems aplinkiniams“, – atvirai kalbėjo D. Jakavičius, pabrėždamas, kad šuo turėtų saugoti teritoriją iki tvoros, o kas yra už jos, turėtų būti ne jo rūpestis.

Beje, jis atkreipė dėmesį, kad tarnybos situaciją aptarinėja ir problemos sprendimų būdų ieško gruodį, kai nelaimė įvyko spalio pabaigoje.

Savivaldybės Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Asta Cikanienė neslėpė, kad „tas šuo pasidarė kaip ginklas, o kiekvieną ginklą reikia laikyti saugiai“. Ji stebėjosi, kaip galima neužtikrinti saugumo atsitikus tokiam atvejui – gyvūnas svarbu, bet žmogus yra pirmoje vietoje.

„Jei man taip atsitiktų, aš miegot negalėčiau, o jūs kalbat apie turtą“, – atviravo A. Cikanienė, siūlydama šunį ne likviduoti, o spręsti problemą uždarant jį į voljerą.

Tačiau S. Venskaitis šuns į voljerą uždaryti ar pririšti nenori. Vienintelis variantas, jo manymu, – dresuoti. Tačiau, pasak L. Pečiulytės, šeimininkas turėjo pakankamai laiko susirasti tarnybas, kurios užsiima gyvūnų dresavimu, įvertina psichinę būklę. Ji stebėjosi, kodėl šuns šeimininkas iki šiol dar jokių veiksmų nesiėmė.

Nusprendė šunį pririšti

Kadangi susirinkusios tarnybos negali įpareigoti S. Venskaičio šuns uždaryti, todėl D. Jakavičius prašė jo Kalėdų proga savo augintiniui padovanoti voljerą, kad apsaugotų visą gatvę nuo įtampos. Tam pritarė ir A. Šimkus, kviesdamas nesilaikyti savų principų, o įsiklausyti į patarimus, kurie jam buvo išsakyti.

E. Jakienė nesutiko su tokiu pasiūlymu, nes, jos nuomone, grėsmės neliktų tik tada, jei šuo būtų likviduotas arba kam nors atiduotas. Ji klausė, kaip vaikams paaiškinti, kad šuo jų daugiau niekada neužpuls... Nors, R. Lebedžinskienės manymu, šią problemą galima išspręsti padedant psichologei ir vaikai nusiramins, kai supras, kad grįžti namo yra saugu, tačiau Seimo narės Irenos Haase visuomeninio padėjėjo Gintauto Lenko manymu, „ginklas gali bet kada iššauti“. Todėl turi būti pašalinta priežastis, nes voljero durys taip pat gali likti netyčia atviros.  

Antradienį į redakciją paskambinęs Tibeto mastifo savininkas informavo, kad sprendimą priėmė –šunį pririšo ant plieninio troso, kuris užtikrins, kad jis neišbėgtų į gatvę.