Lukšietis Modestas Masteika po devynių mėnesių savanoriškos tarnybos Lietuvos kariuomenėje apsisprendė: kario uniformą dėvės ir toliau. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kario duonos paragavęs žinomas rajono, Lietuvoje ieties metikas, lukšietis Modestas Masteika pasirinko kario profesiją. Neseniai iš privalomosios karo tarnybos grįžęs jaunuolis dalijasi patirtimi, įgyta per devynis mėnesius kariuomenėje, bei ateities planais.
Modestui greit 21-eri, pasiteiravus, kodėl pasirinko ieties metimo rungtį, jaunuolis sako, kad iš pradžių bėgiojo. O vieną vasarą namuose pasigamino ietį ir ją svaidydavo, patiko. Kone visą vasarą tuo užsiėmė. Penkiolikos pasiprašė mokytojo Vytauto Stroko išbandyti šią rungtį.
„Stebėdavau Europos, pasaulio sporto varžybas, ieties metimas man pasirodė įdomi rungtis ir pasilikau prie šios sporto šakos“, – sako pašnekovas ir priduria, kad vėliau turėjo net savo favoritą – ieties metiką suomį Tero Pitkamaki.
M. Masteika ieties metime ant prizininkų pjedestalo lipo ne tik rajono, Lietuvos, bet ir užsienio šalių sporto turnyruose.
2017 m. baigęs Lukšių Vinco Grybo gimnaziją, Modestas pabandė ir studento duonos – dvejus metus Vilniaus kolegijoje studijavo elektronikos inžineriją. Jaunuolis atvirauja, kad pasirinko šią specialybę, nes manė, kad yra perspektyvi, tačiau studijų kryptis jam nepatiko, tad praėjusių metų rugpjūtį išėjo savanoriu tarnauti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną, dislokuotą Sakalinės kaime, Tauragės rajone.
Modestas Masteika dar neatmeta galimybės paimti ietį į rankas ir atstovauti Lietuvos kariuomenei. Asmeninio archyvo nuotr.
Kodėl visgi vaikinas nesiejo savo gyvenimo su lengvąja atletika? Modestas sako, kad sporte išlikti yra sudėtinga, reikia turėti aukštus sportinius rezultatus, sąlygas treniruotis, gerus trenerius.
„Ieties metimas – gana pavojinga sporto šaka. Pirmiausia kenčia nugara, atsiranda peties, alkūnės uždegimai. Įsivaizduokit – įsibėgėji ir staiga stabdai kūną prieš paleisdamas ietį, didžiulis krūvis tenka dešinei kojai, bet koks netikslus kryptelėjimas ir traumuoji koją. Čia kaip mašina atsitrenktų į sieną, tokia jėga“, – apie ieties metimo techniką pasakoja Modestas ir priduria, kad toliausiai ietį yra švystelėjęs 69,95 metro.
Atlikęs devynių mėnesių tarnybą, balandžio 26d. jis grįžo namo. Visada buvęs kuklus, paprastas, šiandien Modestas pasitempęs ir pasitikintis savimi, kupinas motyvacijos ir žino, ką veiks toliau.
„Kariuomenėje, be abejo, buvo lengviau, nes prieš tai buvau gerai pasirengęs fiziškai. Čia išmokau labai daug: išgyvenimo įgūdžių, komandinio darbo, susidirbimo su žmonėmis. Tapau minosvaidžių būrio nariu“, – įspūdžiais dalijasi Modestas ir aiškina, kad devyni mėnesiai Lietuvos kariuomenėje prabėgo greitai, nes buvo užimtas nuo ryto iki vakaro.
Modestas atviras – kariuomenėje nepalūžti stresinėse situacijose jam padėjo sportininko karjera, mat psichologinis nusiteikimas ypač svarbus ir ieties metimo rungtyje.
Pasiteiravus, kas buvo sunkiausia kariuomenėje, pašnekovas sako – karantinas dėl koronaviruso, kai septynias savaites šauktiniai nebuvo išleidžiami į namus.
„Kaip jaučiausi? Po trijų savaičių karantino – vis tie patys veidai, prasidėjo tokia tarsi trintis, netgi nesutarimai... Aišku, pasiilgau ir savo šeimos“, – karantiną prisimena jis.
Balandžio 26 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio batalione privalomąją karo tarnybą Modestas ir kiti kariai baigė, tiesa, atsisveikinimas su batalionu vyko be iškilmių ir net be artimųjų sveikinimų.
„Išretintoje rikiuotėje bataliono aikštėje išsirikiavome, kiekviena kuopa skirtingu laiku, maždaug po 120 karių. Pasveikino tik bataliono vadas. Kai išėjau pro bataliono duris, jaučiausi keistai, vėl į civilizaciją, tačiau žinojau, kad čia netrukus sugrįšiu“, – tvirtina M. Masteika.
Pasiteiravus Modesto, ką veikė pirmą dieną po tarnybos sugrįžęs namo, šis šypsodamas sako, kad pirmiausia pabendravo su mama ir norėjosi tiesiog pabūti ramybėje – „o daugiau realiai tą dieną nieko neveikiau“.
Modestas parašė prašymą likti kariuomenėje, būtent pageidavo likti Kęstučio batalione. Kario kelią netrukus jis ir tęs šiame batalione, namuose pailsėjęs vos mėnesį. Kodėl ir toliau pasirinko kario profesiją? Jaunuolis atsako – stabilios pajamos, daug veiklos, puikios sąlygos sportuoti, o svarbiausia – galimybė tobulėti.
„Nenoriu švaistyti laiko sėdėdamas namuose, todėl nusprendžiau tęsti tarnybą kuo greičiau. Turiu daug planų: norėtųsi ir aukštąjį išsilavinimą gauti. O dėl sporto – daug visokių minčių kyla, galbūt grįšiu prie ieties metimo ir garsinsiu jau kariuomenės vardą“, – mintimis dalijosi karys.
Modestas neslepia, kad jam Lietuva, gimtinė yra brangios, sako, kad tą jausmą įskiepijo dalyvavimas įvairiose varžybose, kai teko ginti Lietuvos garbę, todėl apie emigraciją net nesvarsto.
„Jei esi neapsisprendęs, ką veiksi gyvenime, devyni mėnesiai kariuomenėje yra ta vieta, kuri padės apmąstyti daugybę dalykų“, – pataria Modestas.
Pašnekovas sako, kad paskutinės perskaitytos knygos „Mūsų nepalaužė“ ir „Bedievė“ jam suteikė įvairių pamąstymų, palyginimų su kariuomenės patirtimi – ypač partizanų išgyvenimai, jų taktikos ypatumai.
Kodėl visgi vaikinas nesiejo savo gyvenimo su lengvąja atletika? Modestas sako, kad sporte išlikti yra sudėtinga, reikia turėti aukštus sportinius rezultatus, sąlygas treniruotis, gerus trenerius.
„Ieties metimas – gana pavojinga sporto šaka. Pirmiausia kenčia nugara, atsiranda peties, alkūnės uždegimai. Įsivaizduokit – įsibėgėji ir staiga stabdai kūną prieš paleisdamas ietį, didžiulis krūvis tenka dešinei kojai, bet koks netikslus kryptelėjimas ir traumuoji koją. Čia kaip mašina atsitrenktų į sieną, tokia jėga“, – apie ieties metimo techniką pasakoja Modestas ir priduria, kad toliausiai ietį yra švystelėjęs 69,95 metro.
Atlikęs devynių mėnesių tarnybą, balandžio 26d. jis grįžo namo. Visada buvęs kuklus, paprastas, šiandien Modestas pasitempęs ir pasitikintis savimi, kupinas motyvacijos ir žino, ką veiks toliau.
„Kariuomenėje, be abejo, buvo lengviau, nes prieš tai buvau gerai pasirengęs fiziškai. Čia išmokau labai daug: išgyvenimo įgūdžių, komandinio darbo, susidirbimo su žmonėmis. Tapau minosvaidžių būrio nariu“, – įspūdžiais dalijasi Modestas ir aiškina, kad devyni mėnesiai Lietuvos kariuomenėje prabėgo greitai, nes buvo užimtas nuo ryto iki vakaro.
Modestas atviras – kariuomenėje nepalūžti stresinėse situacijose jam padėjo sportininko karjera, mat psichologinis nusiteikimas ypač svarbus ir ieties metimo rungtyje.
Pasiteiravus, kas buvo sunkiausia kariuomenėje, pašnekovas sako – karantinas dėl koronaviruso, kai septynias savaites šauktiniai nebuvo išleidžiami į namus.
„Kaip jaučiausi? Po trijų savaičių karantino – vis tie patys veidai, prasidėjo tokia tarsi trintis, netgi nesutarimai... Aišku, pasiilgau ir savo šeimos“, – karantiną prisimena jis.
Balandžio 26 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio batalione privalomąją karo tarnybą Modestas ir kiti kariai baigė, tiesa, atsisveikinimas su batalionu vyko be iškilmių ir net be artimųjų sveikinimų.
„Išretintoje rikiuotėje bataliono aikštėje išsirikiavome, kiekviena kuopa skirtingu laiku, maždaug po 120 karių. Pasveikino tik bataliono vadas. Kai išėjau pro bataliono duris, jaučiausi keistai, vėl į civilizaciją, tačiau žinojau, kad čia netrukus sugrįšiu“, – tvirtina M. Masteika.
Pasiteiravus Modesto, ką veikė pirmą dieną po tarnybos sugrįžęs namo, šis šypsodamas sako, kad pirmiausia pabendravo su mama ir norėjosi tiesiog pabūti ramybėje – „o daugiau realiai tą dieną nieko neveikiau“.
Modestas parašė prašymą likti kariuomenėje, būtent pageidavo likti Kęstučio batalione. Kario kelią netrukus jis ir tęs šiame batalione, namuose pailsėjęs vos mėnesį. Kodėl ir toliau pasirinko kario profesiją? Jaunuolis atsako – stabilios pajamos, daug veiklos, puikios sąlygos sportuoti, o svarbiausia – galimybė tobulėti.
„Nenoriu švaistyti laiko sėdėdamas namuose, todėl nusprendžiau tęsti tarnybą kuo greičiau. Turiu daug planų: norėtųsi ir aukštąjį išsilavinimą gauti. O dėl sporto – daug visokių minčių kyla, galbūt grįšiu prie ieties metimo ir garsinsiu jau kariuomenės vardą“, – mintimis dalijosi karys.
Modestas neslepia, kad jam Lietuva, gimtinė yra brangios, sako, kad tą jausmą įskiepijo dalyvavimas įvairiose varžybose, kai teko ginti Lietuvos garbę, todėl apie emigraciją net nesvarsto.
„Jei esi neapsisprendęs, ką veiksi gyvenime, devyni mėnesiai kariuomenėje yra ta vieta, kuri padės apmąstyti daugybę dalykų“, – pataria Modestas.
Pašnekovas sako, kad paskutinės perskaitytos knygos „Mūsų nepalaužė“ ir „Bedievė“ jam suteikė įvairių pamąstymų, palyginimų su kariuomenės patirtimi – ypač partizanų išgyvenimai, jų taktikos ypatumai.
Arūnė iš Griškabūdžio:
