Iš kairės: tiek Giedručių kaimo gyventojas Gintautas Žulys, tiek ūkininkas Antanas Matijošaitis ir Šakiečių bendruomenės narys Gintautas Lenkas suinteresuoti ir pasiryžę eiti iki galo, kad būtų sutvarkytas kelias į signataro Saliamono Banaičio tėviškę. L. Poškevičiūtės nuotr.
Jau rašėme apie entuziastą, Sąjūdžio aktyvistą Giedručių kaimo gyventoją Gintautą Žulį, kuris pasirengęs už viso savo gyvenimo santaupas padaryti apie kilometro ilgio kelią į S. Banaičio tėviškę, esančią Vaitiekupių kaime. Į rajono tarybą, merą, administraciją, kad būtų kažkaip tvarkomas šis kelias, kreipėsi ir Šakiečių bendruomenė.
Praėjusį ketvirtadienį aptarti šio klausimo pas merą atvyko ūkininkas Antanas Matijošaitis, G. Žulys, Šakiečių bendruomenės, savivaldybės atstovai.
Nuo kelio Šakiai–Slavikai iki S. Banaičio tėviškės penki kilometrai, iš kurių keturi – žvyrkelis, o iki pačios sodybos driekiasi siauras, vieno kilometro keliukas. Kai šlapia, iki tėviškės pažliugusiu keliuku sunku patekti. Susitikime dalyvavęs ūkininkas A. Matijošaitis, per kurio dirbamą žemę eina šis keliukas, jį nugreideriuoja, apšienauja ir Banaitynės aplinką. Jis susirinkusiems pasakojo, kad maždaug nuo 1995m. buvo minami rajono valdininkų Algimanto Būblaičio, Rimanto Venco, Seimo nario Arvydo Vidžiūno durų slenksčiai, kad būtų atstatytas buvęs senas keliukas (tuomet apaugęs net medžiais) į S. Banaičio tėviškę. Prašymai atsimušdavo tarsi į sieną. Anot A. Matijošaičio, nuo 1999 m. privažiavimo prie Banaitynės klausimo niekas nejudino.
„Man tas kelias šiandien nereikalingas, važiuodamas į laukus juo nesinaudoju, o tą keliuką atstatinėju, pataisau dėl kitų. Kaip ūkininkas Sederevičius į laukus įvažiuos? Galiu tą kelią ir likviduoti...“ – svarstė ūkininkas A. Matijošaitis, pridurdamas, kad kelio padarymui neduos nė cento, jo žodžiais, Banaitynė yra signataro tėviškė, paveldo objektas ir reikia kreiptis į aukščiausią valdžią dėl finansavimo.
Susitikime dalyvavęs savivaldybės Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus vedėjas Arvydas Šlėderis patikslino, kad privažiavimas iki tėviškės nėra įtrauktas į savivaldybės kelių tinklą kaip kelias, tai yra laisva valstybinė žemė, palikta privažiavimui į ūkininkų sklypus. Todėl savivaldybė neturi jokio teisinio pagrindo dėti lėšas į šio kelio sutvarkymą, pavyzdžiui, iš žvyrkeliams tvarkyti skirtos programos.
Toliau diskutuota – ar kelią įrengti su žvyrkelio ar galbūt asfalto danga, o gal įrengti siaurą takelį, kuriuo lankytojai galėtų tėviškę pasiekti pėsčiomis. Rajono meras Edgaras Pilypaitis svarstė, kad nelogiška būtų minėtą vieno kilometro kelią į tėviškę asfaltuoti, kai prieš tai nuo Slavikų kelio tenka važiuoti žvyrkeliu.
„To milijono, kuris skiriamas ant viso rajono kelių, neužtenka. Mes turėtume nieko visai nedaryti, o viską mesti į šitą objektą“, – svarstė meras.
Kaip paminėjo A. Šlėderis, vieno kilometro asfaltuotas kelias atsieitų apie milijoną eurų, o keturių metrų pločio kelio, pažvyruoto maždaug 15 cm danga, įrengimas – apie 75 tūkstančius. Savo pinigais sutvarkyti kelią pasiruošęs G. Žulys pateikė taip pat paskaičiuotą preliminarią sąmatą – 27 tūkst. eurų.
„Manau, reiktų pagalvoti, kiek per metus tuo keliu važiuoja į Banaitynę žmonių, o kiek reikia tvarkyti gatvių ar kelių, kuriais žmonės kasdien naudojasi. Pasižiūrėkim, kokie yra šiuo metu privažiavimai į kitų dviejų signatarų tėviškes. Tai paprasti vieškeliai. Gal turėtume tuos privažiavimus daryti lygiaverčiai. O jei ūkininkai gali pravažiuoti šalia to mūsų padaryto kelio, tai kelias stovės tik turistams patekti kelis kartus per metus į Banaitytę“, – svarstė A. Šlėderis.
Jis siūlė pradžiai minėtą privažiavimą į signataro tėviškę tinkamai suprofiliuoti, suformuoti kelio sankasą. Tai, anot jo, galėtų padaryti seniūnija iš lėšų, skiriamų kelių priežiūrai. Kiek toks kelias bus patvarus, anot A. Šlėderio, priklausys nuo to, kiek juo važiuos sunkioji technika.
Paminėta ir dar viena problema: jei būtų įrengtas kelias, turistus atvežantiems autobusams nebūtų kur apsisukti, todėl, pasak mero, reikia dėlioti racionalius ir ilgalaikius sprendimus, kaip įrengti visą infrastruktūrą su stovėjimo aikštele autobusams, automobiliams.
Po ilgų diskusijų buvo prieita prie išvados, kad savivaldybė privažiavimą į signataro tėviškę tvarkys palaipsniui. Iš pradžių rengs techninę kelio dokumentaciją, kad jis būtų įteisintas kaip kelias, ir tuomet atsirastų galimybė naudoti valstybės lėšas.
Saulėtą ketvirtadienio popietę nuvykti į signataro tėviškę minėtu keliuku buvo nesunku, tik dulkėjo smėliukas.
„Būtina keliuką atstatyti dėl Lietuvos žmonių... Aš ir sakau – ponas Gintas jeigu kelią nuties, gėdą padarys Būblaičiui, Vencui, Vidžiūnui. Gal jie nežinojo, kokie signataro S. Banaičio nuopelnai Lietuvoje?“ – akmenį į buvusių valdžios žmonių daržą metė į Banaitynę lydėjęs A. Matijošaitis.