Visai ant Šakių rajono rubežiaus, Tamošbūdžio kaime (Jankų sen.) gyvenantis Juozas Andziulis kone šešiasdešimt metų kasmet važiuoja melstis į Šiluvą – taip dėkoja Dievui už mamos pasveikimą. Septyniasdešimtmetį perkopęs senjoras per gyvenimą sumeistravo ne vieną automobilį ir sako, kad jam melstis netrukdė net sovietmečiu.

Dabar jau Kazlų Rūdos sav. priklausančiame Tamošbūdžio kaime gyvenantis J. Andziulis pasitikęs mus pirmiausiai pasako, kad sodyba išskirtinė, mat tai „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos motinos Jonieškos Andziulytės tėviškė (iš tikrųjų J. Andziulytė yra V. Kudirkos pamotė, nes jo motina mirė, kai Vincukui tebuvo 10 metų, ir tėvas vedė antrą kartą – red. past.). Sodybos šeimininkas rodo paties dar 2000 m. pastatytą metalinį kryžių.

„Po karo atvažiavo ryte stribai, norėjo mūsų šeimą į Sibirą vežti. Tai mano močiutė iš vakaro pamatė, kad prie sodybos iš eglių šluota įsmeigta, lyg koks ženklas. Tai ji tą šluotą atsinešė krosniai išvalyti. Stribai pastovėjo ir nuvažiavo, tai toj vietoj ir pastačiau kryžių“, – kryžiaus atsiradimo istoriją pasakoja J. Andziulis.

Jis pakviečia užeiti į vidų. Kambaryje per visą sieną kabo kilimas, kuriame „Paskutinės vakarienės“ fragmentas, jį padovanojo žmonos Reginos brolis, Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė ir šv. Jono Bosko paveikslas, jie atkeliavo iš gydytojo Vaclovo Tiškaus, gydžiusio jo mamą, namų. Juozas rodo ir jam brangų rožinį, padovanotą kunigo Vlado Jackūno. Prie lovos – senas radijo aparatas – Juozas kasdien klausosi Marijos radijo.

Atsisėdęs ant lovos J. Andziulis pažeria fotografijas, kuriose jo mama, kiti artimieji. Vyriškis nugrimzta į vaikystės prisiminimus, sako, kad prieš gerus 60 metų pro sodybą ėjo tik kaimo keliukas, nevažiavo autobusai, tuometiniame Jankų kolūkyje buvo vos du sunkvežimiai, todėl apsirgus jo dviem seserims, nesulaukus pagalbos, šios mirė, Juozas šeimoje liko vienas.

Emocijų senjoras neslepia prisimindamas, kuomet gelta apsirgo jo mama. Sako, kad tuomet abudu kambaryje prie pečiaus suklupę kalbėjo rožinį. Prisimena ir kuomet mama apsirgo tulžies akmenlige, kai tėvas su arkliais vežė mamą į Kauno ligoninę.

„Kai mama apsirgo, kad nenumirtų, prisiekiau, kad važiuosiu kasmet į Šiluvą melstis“, – pasakoja Juozas.

Pirmą kartą į Šiluvą, kur 1608 metais apsireiškė Švč. Mergelė Marija, J. Andziulis nuvažiavo aštuoniolikos metų (1964 m.). Nuo to laiko J. Andziulis važiuoja kiekvieną rugsėjį, kuomet Šiluvoje vyksta atlaidai. O tada sėdo ant pirmojo savo motociklo „Voschod“, po to įsigijo „Jawa“, „Iž“, iš viso sako turėjęs septynis motociklus.

„Paskui nusipirkau lengvąjį automobilį „Pobeda“, paskui „Volgą“, jų ne vieną turėjau. O kai atsirado norinčių kartu ir daugiau važiuoti į Šiluvą melstis, vežiau su autobusiuku. Dar kas sekmadienį iš Patašinės žmones į Griškabūdžio bažnyčią veždavau ir iki šiol vežu“, – sako senjoras.

Juozo mama išgyveno dar 30 metų, jį apženijo. Po jos mirties, nuo 1982 metų, kiekvieną mėnesį J. Andziulis bažnyčioje užprašo Mišias už jos sielą.

Pastaruosius dešimt metų į Šiluvą Juozas važiuoja jau kiekvieno mėnesio tryliktąją dieną (Marijos dieną), kartu važiuoja ir iki 10 maldininkų iš Šakių, šiuo metu, sako, beliko tik keturi žmonės. Juozas sekmadieniais Mišioms važiuoja ir į Griškabūdį, Barzdus, Višakio Rūdą.

„Prisiekiau važiuoti kiekvieną sekmadienį į bažnyčią“, – sako jis.

Apie gilų Juozo tikėjimą išduoda ir jo pasakojimai, kaip į Šiluvą važiuodavo ir sovietiniais laikais, yra tekę bėgti nuo įniršusio milicininko. O vieną kartą, išvažiavęs į Lipecką (miestelis Rusijoje – red. past.) parvaryti traktorių, nuskubėjo Mišių išklausyti, tai „ir tų devynių traktorių negavom, juos kitiems išdalino“.

Pašnekovas pasakoja dar vieną istoriją: kuomet iš Vilniaus oro uosto žmones autobusu vežė, buvo jau po pietų, o norisi jam šv. Mišias išklausyti, pasimelsti. Nespėjęs į Vilniaus katedrą, surado Šv. Mikalojaus bažnyčią ir vis tiek Mišias išklausė, nors pilnas autobusas žmonių laukė.

J. Andziulis sako, kad ne kartą jo gyvenime Dievo malonės lydėjo. Prisimena, kuomet, besimokant tuometiniame Kapsuko žemės ūkio technikume, teko laikyti aukštosios matematikos egzaminą. Sako išsitraukęs bilietą pasižiūrėjo – nieko nemoka. Staiga visame pastate elektra užgeso. Kol mokytoja saugiklių ieškojo, jis pasiėmė kitą bilietą ir egzaminą išlaikė.

„Kartą reikėjo kolūkio grūdus su mašina vežti, o turiu į Šiluvą važiuoti. Užėjo toks debesiukas, davė lietus, aš tik mašiną pastačiau prie dirbtuvių, staigiai ant motociklo. Privažiuoju vartus, bažnyčios varpas skambina, apsidžiaugiau, kad suspėjau“, – stebuklu tą dieną vadina Juozas.

Su pagarba jis prisimena žmonos Reginos seserį  – mokslų daktarę, vienuolę Danutę Šlapkauskaitę.

„Ji apsirgo, o daktarai net į ligoninę nenorėjo priimti su ketvirtos stadijos vėžiu. Tai žmonos brolis davė 500 rublių kyšį daktarui, tas padarė operaciją, žaizdą susiuvo su vilnoniu siūlu. Tik kitas gydytojas, toks Ramanauskas, atėjęs ja pasirūpino. O aš sakiau – o gal bus stebuklas... pasveiks. Po kokio mėnesio matau – ateina Danutė per sodą. Tas Dievas davė tokį eksperimentą...“ – pasakoja J. Andziulis.

Pastaruosius metus jis su savo žmona Regina savo ūkyje Tamošbūdyje ūkininkavo, dabar pensijoje. Pokalbiui su Juozu galo nematyti. Vyriškis nori parodyti ir automobilius, kurių turi kelias dešimtis, ne vienas paties surinktas. Štai vienas autobusiukas sukonstruotas iš „Volkswagen“ automobilio, skirto pienui vežti, kitas tarnavo Kudirkos Naumiesčio ligoninėje. Visi automobiliai jam tarnavo važiuojant ir vežant žmones į maldos namus.

„Dievo jau nieko neprašau. Aš visko turiu... Žmonės nesupranta, kad mirčiai reikia ruoštis... Nuo elektros stulpų laidus nuimk – stovės, niekam nereikalingi bus. Taip ir žmogus: kai nėr dūšios, tas kūnas nereikalingas“, – pokalbį baigė pašnekovas.