Šakietė Edita Matusevičienė sako, kad tik neseniai atrado pačią svarbiausią gyvenimo knygą – Bibliją. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Probacijos tarnybos pareigūnė Edita Matusevičienė – šakietė, čia gimė, augo ir mokėsi. Ir dirba iki šiol. Sako sunkiai įsivaizduojanti save kitur. Mėgsta ramybę, todėl Šakiai kaip tik jai. Jos žodžiais, nėra sunku aplankyti Lietuvoje bet kurį norimą tašką. Bet po viešnagės visada traukia ją namo, į gimtuosius Šakius. Tad ir kalbamės su E. Matusevičiene ne tik apie darbą, bet ir apie naujai atrandamus pomėgius, požiūrį.
Kaip patekote į tokią, regis, nemoterišką tarnybą? Kas tą lėmė?
Vykstant reformoms, pataisos darbų inspekcijai perėjus Kalėjimų departamento žinion, gavau pasiūlymą dirbti su nuteistaisiais. Gyvenime nebijojau iššūkių, negąsdino ir darbo specifika, todėl drąsiai nėriau į šią veiklą. Aišku, didelę įtaką tam turėjo auklėjimas – visada buvau taisyklių žmogus.
Koks probacijos pareigūno darbas?
Dirbu Probacijos tarnyboje nuo 2000 metų. Per tą laiką Pataisos darbų inspekcija tapo Pataisos inspekcija, o 2012 metais – Probacijos tarnyba. Turėjau galimybę 20 metų stebėti, kaip keičiasi pati tarnyba, jos požiūris į žmogų, ne tik į pareigūną, bet ir į nuteistąjį. Šiuo metu esu pareigūnė resocializacijai. Todėl mano darbas jau nėra susijęs su nuteistųjų kontrole, o su pagalba jiems keičiant elgesį, mąstymą. Tam svarbu įvertinti visas grėsmes, rizikas, nustatyti veiksnius, kurie skatina juos nusikalsti, ir padėti juos šalinti, padėti sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Kas darbe jus motyvuoja, skatina judėti pirmyn, nepasiduoti?
Per tiek metų užsiauginau storą odą, kuri leidžia susidūrus su sunkiais atvejais, kurie ne mano jėgoms, nenusivilti. Anksčiau dažnai patirdavau bejėgystės jausmą, kai atiduodama visas jėgas nesugebėdavau pakeisti žmogaus. Supratau, kad tai ne mano misija – keisti žmogų. Mano darbas – tik padėti jam atsigręžti į save, suvokti, kodėl gyvenimas taip ritasi pakalnėn, ir padėti jam keltis. Deja, ir dabar sėkmės istorijų nėra labai daug. Tačiau niekada neprarandu vilties, kad pasėta sėkla – išgirstas žodis žmogaus sąmonėje sudygs kad ir po daugelio metų.
Ar įskaitoje yra daug nepilnamečių asmenų, kas sunkiausia dirbant su jais?
Šiuo metu nepilnamečių registre nėra, tačiau ir su asmenimis, kurie yra iki 21-erių metų amžiaus, dirbame kaip su nepilnamečiais. Man kaip žmogui sunkiausia būdavo atsiriboti ir žiūrėti į jaunuolius tik per kontrolės prizmę. Man gaila šių jaunų žmonių. Jie negimė tokie, jie nekalti dėl to, tačiau kalti dėl to, ką renkasi toliau, kai pasiūlomos išeitys jų gyvenimo situacijose. Štai tada ir nusvyra rankos, kai išgirsti: „Taip, jūs teisi, bet man dar gerai, aš noriu vartoti (narkotikus).“
Ar netrukdo darbas būti gera žmona, švelnia motina?
Abu su vyru dirbom teisėsaugos srityje. Buvo sunku, bet tik ne būti motina ar žmona. Tačiau vertinti, kokia buvau, – ne man. Matau daug klaidų savo gyvenime, todėl stengiuosi išmokti likimo pamokas ir jų nebekartoti.
Tai vis dėlto, ko jumyse daugiau – moters ar pareigūnės?
Manau, kad moters, o gal tiksliau – žmogaus su sugebėjimu įsijausti, noru padėti ir tamsiausiuose gyvenimo pakraščiuose besimurkdančiam žmogui. Ir jaučiu didelį džiaugsmą, jei pavyksta.
Editai Matusevičienei piešti patiko jau vaikystėje, tapyti pradėjo paskatinta gero bičiulio, savo stiliaus sako vis dar ieškanti. Asmeninio archyvo nuotr.
Ką mėgstate veikti, kai turite laisvo laiko?
Per tiek metų pomėgiai keitėsi. Gimus dukrai – pasinėriau į rankdarbius. Matyt, kaip ir visos to laikmečio moterys, apmegzdavau savo šeimą nuo galvos iki kojų. Mėgau interjero dizainą, man svarbu gyventi estetiškoje aplinkoje. Svarbu buvo ir aplinkos kūrimas. Šiuo metu tapau. Noriu išbandyti ir keramiką.
Kaip atsirado Jūsų gyvenime tapymas?
Piešiau tik mokykloje ir tai man labai patikdavo. Kai koks darbelis būdavo eksponuojamas mokyklos koridoriuose ir tiek. Bet piešti norėjau visą gyvenimą, tačiau neišdrįsau pabandyti, nes nepasitikėjau savo jėgomis. Tapymas atsirado visai neseniai, kai susipažinau su menišku varėniškiu Giedriumi Žilinsku, kuris ir paskatino mane tai daryti. Pradėjau nuo kopijavimo kitų tapytojų darbų, dabar bandau piešti iš natūros, ieškau savo stiliaus. Tai sunku, bet be galo įdomu. Juo labiau, kad gaunu daug patarimų ir paskatinimą nenuleisti rankų.
Turite augintinių?
Turiu du beveislius pasiutėlius – šunį ir katiną. Dažnai pykteliu už netvarką, kurią namuose sukelia katinas – plaukus, voliojimąsi ant stalo, užimtą lovą ar įkyrų kniaukimą naktį, kai turi keltis ir eiti išsiaiškinti, ko jam prisireikė, bet tuoj atsileidžiu, nes tai mano ir niekur nedingsi, tenka taikytis.
Kelionės – dar vienas pomėgis?
Mėgstu keliones, bet taip klostėsi gyvenimas, kad daug keliauti neteko. Bandau atsigriebti dabar, bet tam ir vėl kiša koją kitos gyvenimo peripetijos. Tikiu, kad ateis laikas, kai visi galėsim ramiai keliauti. Bent aplankyti Baltijos pajūrį… Labai myliu jūrą.
O gitarą taip pat kartais paimate į rankas?
Muzikai esu neabejinga visą gyvenimą. Lankiau muzikos mokyklą, pianino klasę, bet tai buvo ne mano. Nesu atlikėja, o tik mylėtoja. Draugas Giedrius skatina prisiminti grojimą, tačiau neturiu tam vidinio noro. O prisiliesti prie gitaros man ypač malonu, bet dar maloniau klausyti kito atlikimo. Labai viliuosi išgirsti Giedriaus ir jo draugų koncertą Šakiuose. Tikiu, kad kada nors jis įvyks.
Kaip gyvenate šiandien?
Gyvenu kaip ir visi – bandydama prisitaikyti prie nūdienos realijų. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Su vaikais, draugais bendrauju virtualiai, bet džiaugiuosi, kad jie yra ir visi sveiki.
Kokios yra jūsų vertybės?
Esu jausmo žmogus. Bet visą gyvenimą vadovavausi protu aplenkdama jausmus. Be to, buvau kontroliuotoja. Ir turiu pripažinti – iš to nieko gero neišeidavo. Net ir profesinėje srityje. Dabar nuteistasis man nėra tik statistinis vienetas, bet ir žmogus. Tai nereiškia, kad, matydama jame žmogų, darysiu nuolaidas ir išimtis, tai reiškia, kad kiekvienas iš mudviejų prisiimsime savo atsakomybę ir pasekmes.
Dėkoju už pokalbį!
Koks probacijos pareigūno darbas?
Dirbu Probacijos tarnyboje nuo 2000 metų. Per tą laiką Pataisos darbų inspekcija tapo Pataisos inspekcija, o 2012 metais – Probacijos tarnyba. Turėjau galimybę 20 metų stebėti, kaip keičiasi pati tarnyba, jos požiūris į žmogų, ne tik į pareigūną, bet ir į nuteistąjį. Šiuo metu esu pareigūnė resocializacijai. Todėl mano darbas jau nėra susijęs su nuteistųjų kontrole, o su pagalba jiems keičiant elgesį, mąstymą. Tam svarbu įvertinti visas grėsmes, rizikas, nustatyti veiksnius, kurie skatina juos nusikalsti, ir padėti juos šalinti, padėti sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Kas darbe jus motyvuoja, skatina judėti pirmyn, nepasiduoti?
Per tiek metų užsiauginau storą odą, kuri leidžia susidūrus su sunkiais atvejais, kurie ne mano jėgoms, nenusivilti. Anksčiau dažnai patirdavau bejėgystės jausmą, kai atiduodama visas jėgas nesugebėdavau pakeisti žmogaus. Supratau, kad tai ne mano misija – keisti žmogų. Mano darbas – tik padėti jam atsigręžti į save, suvokti, kodėl gyvenimas taip ritasi pakalnėn, ir padėti jam keltis. Deja, ir dabar sėkmės istorijų nėra labai daug. Tačiau niekada neprarandu vilties, kad pasėta sėkla – išgirstas žodis žmogaus sąmonėje sudygs kad ir po daugelio metų.
Ar įskaitoje yra daug nepilnamečių asmenų, kas sunkiausia dirbant su jais?
Šiuo metu nepilnamečių registre nėra, tačiau ir su asmenimis, kurie yra iki 21-erių metų amžiaus, dirbame kaip su nepilnamečiais. Man kaip žmogui sunkiausia būdavo atsiriboti ir žiūrėti į jaunuolius tik per kontrolės prizmę. Man gaila šių jaunų žmonių. Jie negimė tokie, jie nekalti dėl to, tačiau kalti dėl to, ką renkasi toliau, kai pasiūlomos išeitys jų gyvenimo situacijose. Štai tada ir nusvyra rankos, kai išgirsti: „Taip, jūs teisi, bet man dar gerai, aš noriu vartoti (narkotikus).“
Ar netrukdo darbas būti gera žmona, švelnia motina?
Abu su vyru dirbom teisėsaugos srityje. Buvo sunku, bet tik ne būti motina ar žmona. Tačiau vertinti, kokia buvau, – ne man. Matau daug klaidų savo gyvenime, todėl stengiuosi išmokti likimo pamokas ir jų nebekartoti.
Tai vis dėlto, ko jumyse daugiau – moters ar pareigūnės?
Manau, kad moters, o gal tiksliau – žmogaus su sugebėjimu įsijausti, noru padėti ir tamsiausiuose gyvenimo pakraščiuose besimurkdančiam žmogui. Ir jaučiu didelį džiaugsmą, jei pavyksta.
Editai Matusevičienei piešti patiko jau vaikystėje, tapyti pradėjo paskatinta gero bičiulio, savo stiliaus sako vis dar ieškanti. Asmeninio archyvo nuotr.
Ką mėgstate veikti, kai turite laisvo laiko?
Per tiek metų pomėgiai keitėsi. Gimus dukrai – pasinėriau į rankdarbius. Matyt, kaip ir visos to laikmečio moterys, apmegzdavau savo šeimą nuo galvos iki kojų. Mėgau interjero dizainą, man svarbu gyventi estetiškoje aplinkoje. Svarbu buvo ir aplinkos kūrimas. Šiuo metu tapau. Noriu išbandyti ir keramiką.
Kaip atsirado Jūsų gyvenime tapymas?
Piešiau tik mokykloje ir tai man labai patikdavo. Kai koks darbelis būdavo eksponuojamas mokyklos koridoriuose ir tiek. Bet piešti norėjau visą gyvenimą, tačiau neišdrįsau pabandyti, nes nepasitikėjau savo jėgomis. Tapymas atsirado visai neseniai, kai susipažinau su menišku varėniškiu Giedriumi Žilinsku, kuris ir paskatino mane tai daryti. Pradėjau nuo kopijavimo kitų tapytojų darbų, dabar bandau piešti iš natūros, ieškau savo stiliaus. Tai sunku, bet be galo įdomu. Juo labiau, kad gaunu daug patarimų ir paskatinimą nenuleisti rankų.
Turite augintinių?
Turiu du beveislius pasiutėlius – šunį ir katiną. Dažnai pykteliu už netvarką, kurią namuose sukelia katinas – plaukus, voliojimąsi ant stalo, užimtą lovą ar įkyrų kniaukimą naktį, kai turi keltis ir eiti išsiaiškinti, ko jam prisireikė, bet tuoj atsileidžiu, nes tai mano ir niekur nedingsi, tenka taikytis.
Kelionės – dar vienas pomėgis?
Mėgstu keliones, bet taip klostėsi gyvenimas, kad daug keliauti neteko. Bandau atsigriebti dabar, bet tam ir vėl kiša koją kitos gyvenimo peripetijos. Tikiu, kad ateis laikas, kai visi galėsim ramiai keliauti. Bent aplankyti Baltijos pajūrį… Labai myliu jūrą.
O gitarą taip pat kartais paimate į rankas?
Muzikai esu neabejinga visą gyvenimą. Lankiau muzikos mokyklą, pianino klasę, bet tai buvo ne mano. Nesu atlikėja, o tik mylėtoja. Draugas Giedrius skatina prisiminti grojimą, tačiau neturiu tam vidinio noro. O prisiliesti prie gitaros man ypač malonu, bet dar maloniau klausyti kito atlikimo. Labai viliuosi išgirsti Giedriaus ir jo draugų koncertą Šakiuose. Tikiu, kad kada nors jis įvyks.
Kaip gyvenate šiandien?
Gyvenu kaip ir visi – bandydama prisitaikyti prie nūdienos realijų. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Su vaikais, draugais bendrauju virtualiai, bet džiaugiuosi, kad jie yra ir visi sveiki.
Kokios yra jūsų vertybės?
Esu jausmo žmogus. Bet visą gyvenimą vadovavausi protu aplenkdama jausmus. Be to, buvau kontroliuotoja. Ir turiu pripažinti – iš to nieko gero neišeidavo. Net ir profesinėje srityje. Dabar nuteistasis man nėra tik statistinis vienetas, bet ir žmogus. Tai nereiškia, kad, matydama jame žmogų, darysiu nuolaidas ir išimtis, tai reiškia, kad kiekvienas iš mudviejų prisiimsime savo atsakomybę ir pasekmes.
Dėkoju už pokalbį!
Arūnė iš Griškabūdžio:
