Įgyvendinant projektą „Gelgaudiškio dvaro parko sutvarkymas“ vienas iš prioritetų – dviejų tiltelių sutvarkymas, nors Gegaudiškio bendruomenė pageidavo jų remontuoti ir daugiau. Kilo diskusijų ir dėl tiltelių konstrukcijos. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Praėjusį pirmadienį nuotoliniu būdu svarstant Gelgaudiškio dvaro sodybos parko tvarkybos darbų projektinius pasiūlymus, savo pastabas išsakė gelgaudiškiečiai, paveldosaugininkai, Panemunių regioninio parko direkcija. Projektuotojas (UAB „Aplan“) žadėjo visas išgirstas pastabas apsvarstyti. Tiesa, Gelgaudiškio bendruomenė jaučiasi palikta nuošalyje, baiminasi, kad kai kurie neapgalvoti projektiniai pasiūlymai – tai urbanistinė invazija į parką.
Ar reikalingas miške apšvietimas?
Gelgaudiškio dvaro sodybos parko tvarkybos darbų (restauravimo) projekte numatyti prioritetai – tiltelių į Kaštonų ir Ąžuolų alėjas restauravimas (atkūrimas). Likusias lėšas numatoma skirti takų, atnaujinimui, apšvietimo, vaizdo kamerų įrengimui. Bendra projekto suma yra 597 tūkst. 961 euras.
Viešame projekto pristatyme dalyvavę gelgaudiškiečiai pirmiausiai kėlė klausimą dėl numatomo projektinio pasiūlymo miško plote įrengti elektros apšvietimo sistemą. Audrius Martinkevičius projektuotojų UAB „Aplan“ tvarkybos projekto dalies vadovo Kęstučio Bakanausko teiravosi, ar, tiesiant miško plote elektros kabelius, nebus pažeistos medžių šaknys.
„Ar jūs suprantate, kad, šalia ąžuolo iškasus 70 cm gylio kanalą kabeliams tiesti, tam ąžuolui bus mirtis. Lygiai taip pat buvo padaryta Šakių skvere ir paskui samdė firmą, kuri pumpavo vitaminus į dirvožemį, kad išlaikytų tuos ąžuolus gyvus“, – piktinosi miškininkas A. Martinkevičius.
Kaip paaiškino K. Bakanauskas, kaip kabelis klojamas, bus detalizuojama jau techniniame projekte, kol kas šiandien pristatomi projektiniai pasiūlymai. Jis pažadėjo klausimą dėl galimų medžių pažeidžiamumo apsvarstyti su dendrologais.
Gelgaudiškiečiai neatlyžo, teiravosi, kas, įrengus parke apšvietimą, apmokės už elektros eksploatavimą. Kaip patikslino savivaldybės administracijos Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus projektų koordinatorė Janina Povilaitytė, įgyvendinus projektą, turtas dažniausiai perduodamas seniūnijai arba Gelgaudiškio dvaro sodybos operatoriui.
A. Martinkevičius neslėpė ironijos sakydamas, kad didžioji dalis Gelgaudiškio miestelio, aplinkiniai kaimai skendi tamsoje, o dabar ruošiamasi apšviesti didžiąją dalį (106 ha) miško.
Kaip paaiškino R. Bakanauskas, numatyta nutiesti apie 2,3 km elektros kabelio, pastatyti 32 šviestuvėlius, penkias atramas dideliems lauko šviestuvams bei 32 stulpelius.
Tuomet gelgaudiškiečiai siūlė visai atsisakyti apšvietimo parke, o lėšas panaudoti kitai veiklai. Savivaldybės atstovė J. Povilaitytė paaiškino, kad apšvietimo sistemos įrengimas ir vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas buvo numatytas rengiant paraišką, ji žadėjo išsiaiškinti, ar galima lėšas panaudoti kitai pozicijai.
Šio pasiūlymo diskusijas reziumavęs Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis teigė, kad bendruomenės pasiūlymą įvertinti apšvietimo poveikį gamtai peržiūrėtų projektuotojai ir techniniame projekte į tai būtų atsižvelgta.
Suoliukas meniškas ar praktiškas?
Diskusijų kilo ir dėl numatytų suprojektuoti parkui reikalingų mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių (suolai, šiukšliadėžės, dviračių stovai, informaciniai stendai ir kt.). Bendruomenė siūlo mažąją medinę architektūrą daryti meninės arba laisvos formos.
„Kodėl projektuotojai siūlo tokius suoliukus, stendus? Urbanizuotą architektūrą norite iškelti į miško parką? Su tokiais suoliukais pasidarys miesto skveras. Tas, kas tinka prie dvaro sodybos parkui, netinka statyti miško parke, mes prarandame autentiškumą. Su mažąja architektūra galima atvaizduoti tam tikrus istorinius ir gamtinius momentus“, – svarstė ne vieną parką Lietuvoje kūręs kraštietis Raimondas Uždravis.
Jam pritarė ir Edmundas Rinkevičius, siūlydamas, kad naujai kuriamus mažosios architektūros statinius reikėtų derinti su tuo, kas jau sukurta parke, plėtoti miško, istorijos tematiką, galbūt statyti natūralias pavėsines, stovyklavietes – iš ąžuolo, maumedžio, kurios būtų ilgalaikės.
„Mes turim unikalią gamtą, norim tik pagražinti, bet ne urbanizuoti, ne šablonizuoti“, – tvirtino E. Rinkevičius.
Tokį gelgaudiškiečių siūlymą dėl suoliukų projektuotojas žadėjo apsvarstyti, tik kėlė klausimą, ar toks meniškas suoliukas bus praktiškas, ar tai nebus tik meno kūrinys. Kaip komentavo J. Povilaitytė, tokių meno kūrinių agentūra nefinansuos, bet žadėjo pasitikslinti.
„Galvojau, kad šiandien svarstysime techninį, galutinį projektą, kuris bus pristatomas visuomenei. Dar tik pasiūlymus svarstom. Kad daug visko norėdami neliktume prie tos suskilusios geldos. Aš irgi būčiau už suolus su velniais, pasakų, miško ar mitologinės būtybėmis, kokias daro, pavyzdžiui, Raimondas Uždravis, tačiau kaip savivaldybei reiks atlikti tokių darbų pirkimus? Aišku, jei tai įmanoma, aš tik už. Jei ne, manau, nereiktų daugiau diskutuoti ir nestabdyti projekto dėl tų suoliukų“, – kalbėjo Panemunių regioninio parko direktorius.
Savo nuomonę dėl mažosios architektūros parke išsakė ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Kryžanauskienė. Jos nuomone, nereikėtų prisirišti prie liaudiškos architektūros, taip nutolsim nuo dvaro architektūros.
Bendruomenė liko nuošalyje
Diskutuota ir dėl tiltelių dizaino. E. Rinkevičius siūlė Pasimatymų ir Pasibučiavimų tiltų atramines konstrukcijas daryti arkines, o pėsčiųjų dalis sujungti su esamais horizontais (pritaikant neįgaliesiems ir atsisakant laiptų prieigose). Kaip patikslino J. Povilaitytė, anksčiau buvo kitos projektuotojos, kurios po vykusio viešinimo netikslino sprendinių ir neprojektavo tiltelių, įspėjus dėl sutarties nutraukimo, prasidėjo teisminiai ginčai. Praeitų metų lapkritį pasirašyta taikos sutartis su UAB „Eksploit“ (dabar UAB „Aplan“). Anot. J. Povilaitytės, darbus perėmė naujas projektuotojas K. Bakanauskas. Su juo dirbama dėl tiltelių sprendinių, kurie turėjo būti suprojektuoti pagal pasirašytą taikos sutartį.
E. Rinkevičius turėjo pastabų ir savivaldybės projektų koordinatorei J. Povilaitytei.
„Kai pernai buvo pristatytas miškotvarkos projektas, jūs gi matėt tą diskusiją, tuos žmones, kurie pasisakė, matėt, ką reikėtų daryti. Sakykit, kodėl bendruomenė, kultūros centras nedalyvavo svarstyme dėl tų tiltelių, dėl apšvietimo, jeigu jūs vaikščiojote po parką ir apžiūrinėjote visus šituos dalykus? Kodėl reikia ignoruoti bendruomenę? Mes turėjome ištisus metus, per kuriuos galėjome kalbėtis, kokius sprendinius siūlysime projektuotojams. Savivaldybė turėjo kalbėtis su vietos bendruomene. Gelgaudiškio bendruomenė šiandien pastatyta prieš faktą“, – piktinosi E. Rinkevičius.
Anot J. Povilaitytės, nuo pasirašytos taikos sutarties nuolat vyko diskusija tarp specialistų dėl tiltelių konstrukcijos. Pasak Kultūros paveldo departamento specialistų, prie dvaro esantis tiltelis kaip tik turėtų nebūti toks matomas ir jų siūlymas buvo nuleisti tiltelį ir jo nepritaikyti neįgaliesiems. Projektuotojas ir atsižvelgė į iš derinančių institucijų teikiamas pastabas.
Gelgaudiškiečiai pateikė ir daugiau pasiūlymų: takų dangas siūlė daryti natūralias, teiravosi ir dėl jau esamų poilsiaviečių remonto, naujų tiltelių įrengimo. Projektuotojas siūlė bendruomenei paieškoti ir kitų finansavimo šaltinių.
„Mes jus šiandien išgirdome, apsvarstysime pasiūlymus, manau, galutinis rezultatas bus geras“, – diskusijos pabaigoje patikino K. Bakanauskas.
„Mes bandom įlįsti į šimtametį parką ir neturėtume galvoti, kaip sutilpti į tuos 530 tūkst., o apie tai, kas yra reikalinga pačiam parkui, kas reikalinga vietos bendruomenei, kas reikalinga Panemunių parkui ir pan. Kad nepadarytume iš to parko pajuokos, kad nesakytų, jog bendruomenė neatstovėjo. Tokių nesąmonių pilnas Šakių rajonas. Darykim taip, kad nebūtų gėda už jūsų darbą ir už mūsų pastangas“, – tokiomis mintimis viešą diskusiją užbaigė E. Rinkevičius.
Viešame projekto pristatyme dalyvavę gelgaudiškiečiai pirmiausiai kėlė klausimą dėl numatomo projektinio pasiūlymo miško plote įrengti elektros apšvietimo sistemą. Audrius Martinkevičius projektuotojų UAB „Aplan“ tvarkybos projekto dalies vadovo Kęstučio Bakanausko teiravosi, ar, tiesiant miško plote elektros kabelius, nebus pažeistos medžių šaknys.
„Ar jūs suprantate, kad, šalia ąžuolo iškasus 70 cm gylio kanalą kabeliams tiesti, tam ąžuolui bus mirtis. Lygiai taip pat buvo padaryta Šakių skvere ir paskui samdė firmą, kuri pumpavo vitaminus į dirvožemį, kad išlaikytų tuos ąžuolus gyvus“, – piktinosi miškininkas A. Martinkevičius.
Kaip paaiškino K. Bakanauskas, kaip kabelis klojamas, bus detalizuojama jau techniniame projekte, kol kas šiandien pristatomi projektiniai pasiūlymai. Jis pažadėjo klausimą dėl galimų medžių pažeidžiamumo apsvarstyti su dendrologais.
Gelgaudiškiečiai neatlyžo, teiravosi, kas, įrengus parke apšvietimą, apmokės už elektros eksploatavimą. Kaip patikslino savivaldybės administracijos Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus projektų koordinatorė Janina Povilaitytė, įgyvendinus projektą, turtas dažniausiai perduodamas seniūnijai arba Gelgaudiškio dvaro sodybos operatoriui.
A. Martinkevičius neslėpė ironijos sakydamas, kad didžioji dalis Gelgaudiškio miestelio, aplinkiniai kaimai skendi tamsoje, o dabar ruošiamasi apšviesti didžiąją dalį (106 ha) miško.
Kaip paaiškino R. Bakanauskas, numatyta nutiesti apie 2,3 km elektros kabelio, pastatyti 32 šviestuvėlius, penkias atramas dideliems lauko šviestuvams bei 32 stulpelius.
Tuomet gelgaudiškiečiai siūlė visai atsisakyti apšvietimo parke, o lėšas panaudoti kitai veiklai. Savivaldybės atstovė J. Povilaitytė paaiškino, kad apšvietimo sistemos įrengimas ir vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas buvo numatytas rengiant paraišką, ji žadėjo išsiaiškinti, ar galima lėšas panaudoti kitai pozicijai.
Šio pasiūlymo diskusijas reziumavęs Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis teigė, kad bendruomenės pasiūlymą įvertinti apšvietimo poveikį gamtai peržiūrėtų projektuotojai ir techniniame projekte į tai būtų atsižvelgta.
Suoliukas meniškas ar praktiškas?
Diskusijų kilo ir dėl numatytų suprojektuoti parkui reikalingų mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių (suolai, šiukšliadėžės, dviračių stovai, informaciniai stendai ir kt.). Bendruomenė siūlo mažąją medinę architektūrą daryti meninės arba laisvos formos.
„Kodėl projektuotojai siūlo tokius suoliukus, stendus? Urbanizuotą architektūrą norite iškelti į miško parką? Su tokiais suoliukais pasidarys miesto skveras. Tas, kas tinka prie dvaro sodybos parkui, netinka statyti miško parke, mes prarandame autentiškumą. Su mažąja architektūra galima atvaizduoti tam tikrus istorinius ir gamtinius momentus“, – svarstė ne vieną parką Lietuvoje kūręs kraštietis Raimondas Uždravis.
Jam pritarė ir Edmundas Rinkevičius, siūlydamas, kad naujai kuriamus mažosios architektūros statinius reikėtų derinti su tuo, kas jau sukurta parke, plėtoti miško, istorijos tematiką, galbūt statyti natūralias pavėsines, stovyklavietes – iš ąžuolo, maumedžio, kurios būtų ilgalaikės.
„Mes turim unikalią gamtą, norim tik pagražinti, bet ne urbanizuoti, ne šablonizuoti“, – tvirtino E. Rinkevičius.
Tokį gelgaudiškiečių siūlymą dėl suoliukų projektuotojas žadėjo apsvarstyti, tik kėlė klausimą, ar toks meniškas suoliukas bus praktiškas, ar tai nebus tik meno kūrinys. Kaip komentavo J. Povilaitytė, tokių meno kūrinių agentūra nefinansuos, bet žadėjo pasitikslinti.
„Galvojau, kad šiandien svarstysime techninį, galutinį projektą, kuris bus pristatomas visuomenei. Dar tik pasiūlymus svarstom. Kad daug visko norėdami neliktume prie tos suskilusios geldos. Aš irgi būčiau už suolus su velniais, pasakų, miško ar mitologinės būtybėmis, kokias daro, pavyzdžiui, Raimondas Uždravis, tačiau kaip savivaldybei reiks atlikti tokių darbų pirkimus? Aišku, jei tai įmanoma, aš tik už. Jei ne, manau, nereiktų daugiau diskutuoti ir nestabdyti projekto dėl tų suoliukų“, – kalbėjo Panemunių regioninio parko direktorius.
Savo nuomonę dėl mažosios architektūros parke išsakė ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Kryžanauskienė. Jos nuomone, nereikėtų prisirišti prie liaudiškos architektūros, taip nutolsim nuo dvaro architektūros.
Bendruomenė liko nuošalyje
Diskutuota ir dėl tiltelių dizaino. E. Rinkevičius siūlė Pasimatymų ir Pasibučiavimų tiltų atramines konstrukcijas daryti arkines, o pėsčiųjų dalis sujungti su esamais horizontais (pritaikant neįgaliesiems ir atsisakant laiptų prieigose). Kaip patikslino J. Povilaitytė, anksčiau buvo kitos projektuotojos, kurios po vykusio viešinimo netikslino sprendinių ir neprojektavo tiltelių, įspėjus dėl sutarties nutraukimo, prasidėjo teisminiai ginčai. Praeitų metų lapkritį pasirašyta taikos sutartis su UAB „Eksploit“ (dabar UAB „Aplan“). Anot. J. Povilaitytės, darbus perėmė naujas projektuotojas K. Bakanauskas. Su juo dirbama dėl tiltelių sprendinių, kurie turėjo būti suprojektuoti pagal pasirašytą taikos sutartį.
E. Rinkevičius turėjo pastabų ir savivaldybės projektų koordinatorei J. Povilaitytei.
„Kai pernai buvo pristatytas miškotvarkos projektas, jūs gi matėt tą diskusiją, tuos žmones, kurie pasisakė, matėt, ką reikėtų daryti. Sakykit, kodėl bendruomenė, kultūros centras nedalyvavo svarstyme dėl tų tiltelių, dėl apšvietimo, jeigu jūs vaikščiojote po parką ir apžiūrinėjote visus šituos dalykus? Kodėl reikia ignoruoti bendruomenę? Mes turėjome ištisus metus, per kuriuos galėjome kalbėtis, kokius sprendinius siūlysime projektuotojams. Savivaldybė turėjo kalbėtis su vietos bendruomene. Gelgaudiškio bendruomenė šiandien pastatyta prieš faktą“, – piktinosi E. Rinkevičius.
Anot J. Povilaitytės, nuo pasirašytos taikos sutarties nuolat vyko diskusija tarp specialistų dėl tiltelių konstrukcijos. Pasak Kultūros paveldo departamento specialistų, prie dvaro esantis tiltelis kaip tik turėtų nebūti toks matomas ir jų siūlymas buvo nuleisti tiltelį ir jo nepritaikyti neįgaliesiems. Projektuotojas ir atsižvelgė į iš derinančių institucijų teikiamas pastabas.
Gelgaudiškiečiai pateikė ir daugiau pasiūlymų: takų dangas siūlė daryti natūralias, teiravosi ir dėl jau esamų poilsiaviečių remonto, naujų tiltelių įrengimo. Projektuotojas siūlė bendruomenei paieškoti ir kitų finansavimo šaltinių.
„Mes jus šiandien išgirdome, apsvarstysime pasiūlymus, manau, galutinis rezultatas bus geras“, – diskusijos pabaigoje patikino K. Bakanauskas.
„Mes bandom įlįsti į šimtametį parką ir neturėtume galvoti, kaip sutilpti į tuos 530 tūkst., o apie tai, kas yra reikalinga pačiam parkui, kas reikalinga vietos bendruomenei, kas reikalinga Panemunių parkui ir pan. Kad nepadarytume iš to parko pajuokos, kad nesakytų, jog bendruomenė neatstovėjo. Tokių nesąmonių pilnas Šakių rajonas. Darykim taip, kad nebūtų gėda už jūsų darbą ir už mūsų pastangas“, – tokiomis mintimis viešą diskusiją užbaigė E. Rinkevičius.
Dalė iš Griškabūdžio:
