Dalis Šilgalių dvaro sodybos ūkinio pastato šiuo metu yra griaunama, šilgaliečiams sukėlė susirūpinimą, ar galima taip laisvai imti ir draskyti. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Į redakciją atkeliavę skaitytojų laiškai apie Šilgalių kaime (Slavikų sen.) griaunamą buvusį dvaro tvartą, privertė pasidomėti šia istorija plačiau. Vienas pastato savininkas sako, kad iki šiol niekam nereikalingą pastatą tiesiog tvarko, o plytas prikelia naujam gyvenimui. Kai kurių šilgališkių nuomone, pastatas turėjo būti išsaugotas.
Nustatė, kad nevertingas
Šilgalių kaimas yra šalia Šešupės, 5 km į pietryčius nuo Slavikų. XVIII a. čia jau minimas dvaras. Tiesa, apie dvarą išlikę istoriniai faktai gana skurdūs. Dvaras dažnai minimas knygnešių pasakojimuose, vyskupo Pranciškaus Petro Būčio, gimusio Šilgaliuose, prisiminimuose, istoriko Jono Totoraičio knygose. Ant Šešupės kranto šiuo metu yra likęs dvaro tvartas. Apie 100 m į šiaurę nuo dvaro, miškelio pakraštyje, yra senosios dvaro kapinės. Čia palaidoti dvarininkai Pavlovskiai.
Minėtas ūkinis buvusio dvaro pastatas, vienų vadinamas karvidėmis, kitų – arklidėmis, dėl kurio užvirė aistros, už pajus buvo išdalintas žmonėms, šie čia kurį laiką laikė gyvulius. Pastatui ėmus nykti, įgriuvus daliai stogo, dar 2016 m. Šakių r. savivaldybės paveldosaugos specialistės Ingos Navlickienės iniciatyva buvo pakviesti pastato savininkai, bendruomenės nariai į susitikimą, atvyko ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus atstovai.
„Tuomet diskutavom, kiek galbūt šio krašto žmonėms yra svarbus šis objektas. Mes taip pat norėjome dar kartą paraginti pastato savininkus, kad šie imtųsi kažkokių priemonių, kad pastatas nenyktų. Mes, savivaldybė, galėjome tik prisidėti tarpininkaujant, kad būtų nustatytos pastato vertingosios savybės. Tiesa, tuomet susitikime nepriėmėm jokio konkretaus sprendimo. Tais pačiais metais ir buvo vertinamas Šilgalių dvaro sodybos kompleksas, tačiau vertintojai nenustatė minėto tvarto pastato vertingųjų savybių ir pastatas neįtrauktas į Kultūros vertybių registrą“, – aiškino I. Navlickienė pridurdama, kad tuomet vertintojai teisinę apsaugą suteikė tik Šilgalių kaimo senosioms kapinėms.
Tuometinis Slavikų seniūnas Vidmantas Benediktas Sprainaitis šiandien taip pat prisimena, kad minėto susitikimo metu nė vienas iš pastato šeimininkų nepareiškė noro pastatą atgaivinti, o paveldosaugininkai įvardijo išties didžiulę sumą, reikalingą pastato atstatymui.
„Nemanau, kad jeigu ir būtų pastatas atstatytas, tai būtų jis tapęs kažkoks didžiulis traukos objektas. Tuomet pritariau žmonėms, kurie kalbėjo, kad, paskelbus pastatą saugomu, šis bus it akmuo po kaklu. Suprantu, kad šiandien to pastato vienam iš savininkų, kuris ir griauna pastatą, vertingas daiktas yra tik plyta“, – svarstė V. B. Sprainaitis, vildamasis, kad dabartinis pastato šeimininkas ne tik plytas išsiveš, bet sutvarkys ir likusius pastato griuvėsius.
Išlikęs vienintelis Šilgalių dvaro sodybos ūkinis tvartas nebuvo paskelbtas saugomu, dalies pastato savininkas, verslininkas Vytautas Leonavičius tikino, kad jam priklausančią pastato dalį jis sutvarkys iki galo. D. Pavalkio nuotr.
Vylėsi, kad nenugriaus
Spalio pabaigoje redakciją pasiekė net keletas laiškų dėl griaunamo pastato. Vienas iš besikreipusiųjų – buvęs šilgališkis Šarūnas Mikelaitis, susirūpinęs Šilgalių kaimo gerove: „...kai imasi griauti paveldą, negaliu tylėti. <...> visa tai nepriklauso vienam žmogui. Visa tai yra visų mūsų. Jei tai gali gyvuoti daugiau kaip šimtą metų, manau, gali dar ilgiau. Kalbu apie Šilgalių valsčiaus arklides. Jos nebuvo įtrauktos į kultūros paveldo sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis neturi paveldinių savybių ir nėra saugomas. Vieną dieną sužinau, kad mylimas pastatas yra išdraskytas, dalinai nugriautas, nuniokotas“, – laiške rašė dabar Kaune gyvenantis Š. Mikelaitis. Su juo susisiekus telefonu, vyriškis pripažino, kad šiuo metu likusi nenugriauta pastato dalis yra jo tetos šeimos.
„Šis pastatas nėra registruotas, neturi kadastrinio numerio. Manau, bet kokiu atveju šiuo metu pastatą griaunantis žmogus turėjo turėti griovimo projektą pagal tai, koks yra pastatas ir koks jo dydis. Ir dar. Manau, kad tas žmogus, kuris įsigijo turtą ir griovė, galėtų parodyti bent kokią pagarbą šiai vietai – ją tinkamai sutvarkytų arba kažką gražaus Šilgaliams duotų – sutvarkytų sporto aikštelę ar pan. Aišku, būtų geriausiai, kad tai, ką jis sugriovė, būtų atstatyta, deja, tai neįmanoma“, – svarstė Šarūnas.
Likusios pastato dalies savininkų atstovė Vilija neslėpė apmaudo, kad jiems nieko nebeliko, tik aptverti dėl saugumo „Stop“ juosta likusią jų pastato dalį, mat maždaug per mėnesį naujasis savininkas, pastato mūrines sienas jau išardė, belikęs sugriuvęs stogas.
„Ta likusi mūsų dalis, aišku, sugrius, laikui bėgant, turėsime išardyti. O kas mums belieka? Viskas dėl šio pastato prasidėjo, kuomet rugsėjo viduryje užsuko žmogelis, kuris čia viską perka, ir pasiūlė pastato dalį parduoti. Jis mane labai spaudė dėl pardavimo. Aš jam atsakiau, kad turime su šeima pasitarti, tačiau mes nutarėm, kad savo pastato dalies neparduosim, tegul gražus pastatas stovi ir vylėmės: jei savo dalies neparduosim, niekas pastato negriaus. Bet po trijų dienų sužinojau, kad kita pastato dalis jau yra griaunama, čia kažkaip taip tylomis viskas darėsi“, – kalbėjo moteris.
Prikelia naujam gyvenimui
Nuvykus į Šilgalius prie tiek aistrų ypač internetinėje erdvėje sukėlusio Šilgalių dvaro tvarto, čia darbavosi du žmonės, palengva imdami po senąją raudoną plytą, ją valė ir krovė ant paletės. Tiesa, visas pastato vaizdas išties suglumino: įgriuvęs pastato stogas kabojo ant kelių atramų, aplinkui vien plytų nuolaužos. Likusi tik šiaurinė pastato dalis, stogas taip pat įgriuvęs. Artyn pastato eiti labai pavojinga. Kalbintų darbininkų nuomone, pastatą suniokojo ne tik per kiaurą stogą besisunkiantis vanduo, bet ir amoniakas, garuojantis iš gyvulių šlapimo, kuomet čia buvo laikomi gyvuliai.
Netrukus atvykęs ir vienos pastato dalies savininkas Vytautas Leonavičius apsidžiaugė žurnalistų apsilankymu.
„Aš tik visų komentatorių noriu paklausti, kur visi žmonės buvo anksčiau? Reikėjo savininkams bent prieš penkis metus bent stogą užsidengti. Jie rašo, kad mes griaunam, atvirkščiai, mes tas griuvenas, plytas prikeliam naujam gyvenimui. Plytas duodam dvarų, bažnyčių restauravimui, saugojam kiekvieną plytą. Mes tik tvarkom...“ – aiškino pakalbintas verslininkas.
Anot jo, abi pastato dalis jis nusipirko dar šiais metais, o po pastatu – valstybinė žemė. Prieš tai ant Šešupės kranto įsigijo 14 arų žemės, čia planavo įkurti galbūt senelių namus. Tiesa, pasvėręs, kad čia pasienio zona, mažai gyventojų šiame krašte, tos minties atsisakė.
„O atvykusiems kultūros paveldo atstovams aš sakiau: duokit man milijoną europinių lėšų, aš pastatą atstatysiu“, – kalbėjo V. Leonavičius, vėliau pridurdamas, kad svarstė, o kokia veikla galėtų vykti tam restauruotam pastate, mat Šilgaliai, anot jo, – tikras užkampis.
Ne vienas šilgalietis nerimavo, kad verslininkui reikalingos tik ilgaamžės, greičiausiai Vokietijoje pagamintos plytos. Pasiteiravus apie tolimesnius darbus V. Leonavičius patikino, kad sutvarkys savo pastato dalį iki galo.
„Greičiausiai šiais metais nespėsime visko sutvarkyti, tačiau pavasarį išvešime plytų nuolaužas ir dabar lentas bei medieną atiduodam vietiniams gyventojams. Mes dabar jau nuėmėme supuvusį, pavojų keliantį stogą. Stovi pastatas 30 metų, o tik pradėk tvarkyti, iš karto paveldas, komisijos, žurnalistai, straipsniai“, – kalbėjo V. Leonavičius.
Tiesa, vis dėlto kyla vienas klausimas: kaip neregistruoto pastato dalis buvo apskritai parduota ir kaip ją įsigijo naujas savininkas?
Minėtas ūkinis buvusio dvaro pastatas, vienų vadinamas karvidėmis, kitų – arklidėmis, dėl kurio užvirė aistros, už pajus buvo išdalintas žmonėms, šie čia kurį laiką laikė gyvulius. Pastatui ėmus nykti, įgriuvus daliai stogo, dar 2016 m. Šakių r. savivaldybės paveldosaugos specialistės Ingos Navlickienės iniciatyva buvo pakviesti pastato savininkai, bendruomenės nariai į susitikimą, atvyko ir Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus atstovai.
„Tuomet diskutavom, kiek galbūt šio krašto žmonėms yra svarbus šis objektas. Mes taip pat norėjome dar kartą paraginti pastato savininkus, kad šie imtųsi kažkokių priemonių, kad pastatas nenyktų. Mes, savivaldybė, galėjome tik prisidėti tarpininkaujant, kad būtų nustatytos pastato vertingosios savybės. Tiesa, tuomet susitikime nepriėmėm jokio konkretaus sprendimo. Tais pačiais metais ir buvo vertinamas Šilgalių dvaro sodybos kompleksas, tačiau vertintojai nenustatė minėto tvarto pastato vertingųjų savybių ir pastatas neįtrauktas į Kultūros vertybių registrą“, – aiškino I. Navlickienė pridurdama, kad tuomet vertintojai teisinę apsaugą suteikė tik Šilgalių kaimo senosioms kapinėms.
Tuometinis Slavikų seniūnas Vidmantas Benediktas Sprainaitis šiandien taip pat prisimena, kad minėto susitikimo metu nė vienas iš pastato šeimininkų nepareiškė noro pastatą atgaivinti, o paveldosaugininkai įvardijo išties didžiulę sumą, reikalingą pastato atstatymui.
„Nemanau, kad jeigu ir būtų pastatas atstatytas, tai būtų jis tapęs kažkoks didžiulis traukos objektas. Tuomet pritariau žmonėms, kurie kalbėjo, kad, paskelbus pastatą saugomu, šis bus it akmuo po kaklu. Suprantu, kad šiandien to pastato vienam iš savininkų, kuris ir griauna pastatą, vertingas daiktas yra tik plyta“, – svarstė V. B. Sprainaitis, vildamasis, kad dabartinis pastato šeimininkas ne tik plytas išsiveš, bet sutvarkys ir likusius pastato griuvėsius.
Išlikęs vienintelis Šilgalių dvaro sodybos ūkinis tvartas nebuvo paskelbtas saugomu, dalies pastato savininkas, verslininkas Vytautas Leonavičius tikino, kad jam priklausančią pastato dalį jis sutvarkys iki galo. D. Pavalkio nuotr.
Vylėsi, kad nenugriaus
Spalio pabaigoje redakciją pasiekė net keletas laiškų dėl griaunamo pastato. Vienas iš besikreipusiųjų – buvęs šilgališkis Šarūnas Mikelaitis, susirūpinęs Šilgalių kaimo gerove: „...kai imasi griauti paveldą, negaliu tylėti. <...> visa tai nepriklauso vienam žmogui. Visa tai yra visų mūsų. Jei tai gali gyvuoti daugiau kaip šimtą metų, manau, gali dar ilgiau. Kalbu apie Šilgalių valsčiaus arklides. Jos nebuvo įtrauktos į kultūros paveldo sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis neturi paveldinių savybių ir nėra saugomas. Vieną dieną sužinau, kad mylimas pastatas yra išdraskytas, dalinai nugriautas, nuniokotas“, – laiške rašė dabar Kaune gyvenantis Š. Mikelaitis. Su juo susisiekus telefonu, vyriškis pripažino, kad šiuo metu likusi nenugriauta pastato dalis yra jo tetos šeimos.
„Šis pastatas nėra registruotas, neturi kadastrinio numerio. Manau, bet kokiu atveju šiuo metu pastatą griaunantis žmogus turėjo turėti griovimo projektą pagal tai, koks yra pastatas ir koks jo dydis. Ir dar. Manau, kad tas žmogus, kuris įsigijo turtą ir griovė, galėtų parodyti bent kokią pagarbą šiai vietai – ją tinkamai sutvarkytų arba kažką gražaus Šilgaliams duotų – sutvarkytų sporto aikštelę ar pan. Aišku, būtų geriausiai, kad tai, ką jis sugriovė, būtų atstatyta, deja, tai neįmanoma“, – svarstė Šarūnas.
Likusios pastato dalies savininkų atstovė Vilija neslėpė apmaudo, kad jiems nieko nebeliko, tik aptverti dėl saugumo „Stop“ juosta likusią jų pastato dalį, mat maždaug per mėnesį naujasis savininkas, pastato mūrines sienas jau išardė, belikęs sugriuvęs stogas.
„Ta likusi mūsų dalis, aišku, sugrius, laikui bėgant, turėsime išardyti. O kas mums belieka? Viskas dėl šio pastato prasidėjo, kuomet rugsėjo viduryje užsuko žmogelis, kuris čia viską perka, ir pasiūlė pastato dalį parduoti. Jis mane labai spaudė dėl pardavimo. Aš jam atsakiau, kad turime su šeima pasitarti, tačiau mes nutarėm, kad savo pastato dalies neparduosim, tegul gražus pastatas stovi ir vylėmės: jei savo dalies neparduosim, niekas pastato negriaus. Bet po trijų dienų sužinojau, kad kita pastato dalis jau yra griaunama, čia kažkaip taip tylomis viskas darėsi“, – kalbėjo moteris.
Prikelia naujam gyvenimui
Nuvykus į Šilgalius prie tiek aistrų ypač internetinėje erdvėje sukėlusio Šilgalių dvaro tvarto, čia darbavosi du žmonės, palengva imdami po senąją raudoną plytą, ją valė ir krovė ant paletės. Tiesa, visas pastato vaizdas išties suglumino: įgriuvęs pastato stogas kabojo ant kelių atramų, aplinkui vien plytų nuolaužos. Likusi tik šiaurinė pastato dalis, stogas taip pat įgriuvęs. Artyn pastato eiti labai pavojinga. Kalbintų darbininkų nuomone, pastatą suniokojo ne tik per kiaurą stogą besisunkiantis vanduo, bet ir amoniakas, garuojantis iš gyvulių šlapimo, kuomet čia buvo laikomi gyvuliai.
Netrukus atvykęs ir vienos pastato dalies savininkas Vytautas Leonavičius apsidžiaugė žurnalistų apsilankymu.
„Aš tik visų komentatorių noriu paklausti, kur visi žmonės buvo anksčiau? Reikėjo savininkams bent prieš penkis metus bent stogą užsidengti. Jie rašo, kad mes griaunam, atvirkščiai, mes tas griuvenas, plytas prikeliam naujam gyvenimui. Plytas duodam dvarų, bažnyčių restauravimui, saugojam kiekvieną plytą. Mes tik tvarkom...“ – aiškino pakalbintas verslininkas.
Anot jo, abi pastato dalis jis nusipirko dar šiais metais, o po pastatu – valstybinė žemė. Prieš tai ant Šešupės kranto įsigijo 14 arų žemės, čia planavo įkurti galbūt senelių namus. Tiesa, pasvėręs, kad čia pasienio zona, mažai gyventojų šiame krašte, tos minties atsisakė.
„O atvykusiems kultūros paveldo atstovams aš sakiau: duokit man milijoną europinių lėšų, aš pastatą atstatysiu“, – kalbėjo V. Leonavičius, vėliau pridurdamas, kad svarstė, o kokia veikla galėtų vykti tam restauruotam pastate, mat Šilgaliai, anot jo, – tikras užkampis.
Ne vienas šilgalietis nerimavo, kad verslininkui reikalingos tik ilgaamžės, greičiausiai Vokietijoje pagamintos plytos. Pasiteiravus apie tolimesnius darbus V. Leonavičius patikino, kad sutvarkys savo pastato dalį iki galo.
„Greičiausiai šiais metais nespėsime visko sutvarkyti, tačiau pavasarį išvešime plytų nuolaužas ir dabar lentas bei medieną atiduodam vietiniams gyventojams. Mes dabar jau nuėmėme supuvusį, pavojų keliantį stogą. Stovi pastatas 30 metų, o tik pradėk tvarkyti, iš karto paveldas, komisijos, žurnalistai, straipsniai“, – kalbėjo V. Leonavičius.
Tiesa, vis dėlto kyla vienas klausimas: kaip neregistruoto pastato dalis buvo apskritai parduota ir kaip ją įsigijo naujas savininkas?
Arūnė iš Griškabūdžio:
