Rajono savivaldybės administracijos direktorius Dainius Grincevičius sako, kad tikrai ne iš socialinių tinklų sužinojo apie aikštelės trūkumus: „Dar likus porai savaičių iki Velykų savivaldybės architektas jau kalbėjosi su aikštelę įrengusiais žmonėmis, buvo sutarta, kada darbai bus pabaigti.“ Administracijos direktorius aiškina: kadangi žaidimų aikštelės montavimo darbai vyko šaltuoju metu, ne viską buvo galima tinkamai pabaigti, o visi žaidimų saugumui grėsmę kėlę trūkumai buvo pašalinti – betonas apipjaustytas, uždėtas guminis kilimėlis, jis uždengtas akmenėliais.

„Pasitikiu, kad darbai buvo atlikti taip, kaip priklauso, o reikalavimai žaidimų aikštelėms dabar iškelti siaubingai dideli. Jos dabar turės būti nuolat revizuojamos, ar atitinka reikalavimus. Kiekvieną aikštelę kasmet privalo tikrinti atestuotos įmonės, kas savaitę savininkas turi aikštelę apžiūrėti, įvertinti jos būklę, taisyti trūkumus. Įrengti aikštelę yra didelė atsakomybė, todėl ne bet kas norės užsiimti naujų įrengimu“, – sako D. Grincevičius.

Jis teigia jau senokai pastebėjęs tendenciją, kad anapus kompiuterių ar telefonų ekranų dažnokai atsiranda visų sričių ekspertų, žinančių, kad „guminė danga yra pati geriausia“, tačiau tam reikia išmanyti aikštelės aukštingumo niuansus.

„Kai aikštelė stovėjo ant seno asfalto, o sūpynės girgždėjo be jokių guolių ir spyruoklių, niekas socialiniuose tinkluose nekėlė diskusijų, ar saugu. O kai aikštelė iš esmės atsinaujino, prasidėjo diskusijos. Pasitikiu architektu, kuris domėjosi dangomis, kokios ir kur turi būti įrengtos, o vaikus tėvams aikštelėse reikia ir patiems prižiūrėti. Tą žinau iš asmeninės patirties, kai su anūku nueiname pažaisti pasiesartyje esančioje aikštelėje“, – sako administracijos direktorius.

Kritikuojančių, pasak jo, atsiras visada, o pasidžiaugiančių, kad Šakiai gražėja, ne tiek daug. Netrukus šakiečiams bus pristatytas ir naujas „Pojūčių takas“, kviesiantis pasivaikščioti basomis, „Varpo“ stadione atsiras nauja krepšinio aikštelė, miesto parke bus įrengtas veloparkas. Visų šių erdvių priežiūra – ant seniūnijos pečių. D. Grincevičius sako, kad kartu jie yra aptarę, kaip tinkamai viską prižiūrėti, kad veiktų mažiesiems skirti lauko muzikos instrumentai, kad visur būtų pagrėbstoma skaldelė.

„Gal dar ne iškart viskas pavyksta teisingai, bet tikrai dedamos pastangos, kad šios erdvės būtų tvarkingos ir naudingos čia užsukantiems. Pats matau ir mamas su vaikais, ir parke nusėstus suoliukus, vienur sportuoja senjorai, kitur renkasi jau prakutę sportininkai – kiekvienas randa sau nišą, toks ir buvo tikslas“, – kalba administracijos direktorius.

Pasirinko, kas tvariau ir arčiau gamtos

Savivaldybės architektas Mantas Paketuris sako, kad kol vyko projekto darbai, visi niuansai, įskaitant ir dangos pasirinkimą, buvo išdiskutuoti, pagrindžiant argumentais, kodėl vienur danga guminė, kitur akmenukai. Visi sprendimai, pasak jo, buvo priimti ne iš taupymo sumetimų, o logiškai apgalvojus.

„Parkus, kurie mieste susilieja su gamta, nesinori uždengti guma, betonu ar kitomis medžiagomis. Be to, Šakių parkai patenka į gamtinį karkasą, o ten stipriai ribojamas kietų ir nelaidžių dangų naudojimas – tai irgi buvo vienas iš svertų tiems birios dangos takams ir aikštelėms pasiesarty, paežerėje ir kitur“, – kalba architektas.

Be to, žvyro danga krintant „sugeria kritimą, o guma atmuša“ – tokias išvadas ir informaciją pateikė aikšteles tikrinantys inspektoriai. Yra ir daugiau argumentų guminės dangos nenaudai – ji greitai dėvisi ir per metus jau tampa nebe tokia saugi, kaip paklota iškart. Skaldelė yra daug tvaresnis pasirinkimas, todėl parke, paežerėje ar pasiesartyje ji puikiai įsikomponuoja, o skvere pagal projektą pasirinkta guminė danga dėl bendro „sterilaus“ architektūrinio konteksto – taip aiškina M. Paketuris. Išgirdęs argumentus, kad kitur Europoje viskas kitaip ir geriau, jis sako ir pats keliaudamas atkreipia dėmesį į panašias aikšteles, todėl pastebi, kad šalys, kurios netaupo finansinių resursų, akmenėlių dangą renkasi dažnai ir, matyt, dėl jau anksčiau minėtų priežasčių.

„O kad vaikas valgo akmenėlius, tai juk ir namuose maži vaikai daug ką kiša į burną ir tėvai privalo juos prižiūrėti, paaiškinti, kas galima, kas pavojinga. Aš tame nematau problemos, nors, žinoma, kas norės, ją tuoj pat pamatys – jei ne čia, tai kur nors kitur“, – svarsto architektas.

Ragina eiti į dialogą

Šakių seniūnas Dalius Jasevičius prisipažįsta, kad darbų apimtys seniūnijos darbuotojų komandai išties didelės, bet dedamos visos pastangos, kad būtų visur suspėta, o svarbiausi miesto taškai nebūtų apleisti.

„Tikrai raginu visus, kas pastebi netvarką, turi kokių nors pasiūlymų, kaip pagražinti vieną ar kitą miesto vietą, kreiptis telefonu ar elektroniniu paštu – tikrai atsižvelgsime. Gal ir pasitaiko, kad kas nors mums pro akis praslysta, o eilinis šakietis mato geriau. Smagu, kai žmonės aktyvūs, kad jiems ne tas pats“, – sako seniūnas.

Jo manymu, gyvas dialogas būtų kur kas veiksmingiau nei diskusijos ir komentarai socialiniuose tinkluose. D. Jasevičius sako, kad bando kuo daugiau dėmesio skirti ir naujoms žaidimų erdvėms parke, pagrėbstyti akmenėlius, iškrapštyti juos, kad veiktų lauko muzikos  instrumentai, bet visą parą prie įrenginių juk žmogaus nepastatysi.

Šiuo metu socialiniame tinkle užvirusi diskusija labai įtraukė tėvus. Vieni, kaip buvo galima suprasti, diskutavo, kaip sakoma, iš sportinio intereso, kiti, matyt, į problemas daugiau pasigilinę, turi svarių argumentų. Šakietė mama Kristina, auginanti dvi mergaites, sako po Šakius su šeima kasdien susukanti ne po vieną ratą, nes mėgsta aktyvų poilsį. Žinoma, ji pastebi, kad miesto erdvės tvarkomos, bendras vaizdas vis labiau džiugina akį, tik ir ji, kaip ir seniūnas, labiausiai pasigenda dialogo. Moteris sako, kad galbūt būtų prasminga pasitarti su bendruomene, ypač tada, kai priimami sprendimai dėl erdvių, tarnaujančių žmonėms.

„Tikrai dažnai jau bežiūrint į kai kuriuos priimtus ir įgyvendintus sprendimus susidaro įspūdis, kad pasižiūrėta atsainiai, liaudiškai tariant, tep lep ir uždėta varniukė“, – sako moteris ir prisipažįsta, kad dėl kai kurių ją neraminusių problemų yra bandžiusi kalbėtis su savivaldybės specialistais, bet apčiuopiamesnių vaisių dialogai nedavė... Gal dėl to žmonės mieliau renkasi socialinių tinklų erdvę? Moteris pripažįsta pasigilinusi ir į žaidimų aikštelių įrengimo subtilybes ir ją menkai teįtikina argumentai, kad ir didmiesčiuose aikštelės grįstos skaldele, nes yra pastebėjusi, kad, tarkime, sostinėje net ir daugiabučių kiemuose dažniau aptinkama minkšta guminė danga.

„Mano mergaitės jau išaugusios iš mažylių amžiaus, bet užtenka, jei pakeliui iš mokyklos grįždamos namo prasuka pro parko aikštelę, grįžta tokios, kad kelias būna vienas – tiesiai į skalbimo mašiną“, – kalba mama ir dar puikiai atsimena tuos laikus, kai aikštelių dangos būdavo patikrinamos pačiu skaudžiausiu būdu – nuosavais kruvinais keliais.

Internetinėje diskusijoje buvo ir daugiau asmeninių tėvų istorijų ir nusiskundimų apie didesniųjų vaikų svaidomus akmenėlius, kai jie lekia kone į vežimėlius, nubrozdintus batus ir po visą parką išsibarsčiusią skaldelę. Žinoma, kita dalis diskusijos dalyvių atsiminė savo vaikystės patirtis, kai vienintelė pramoga tebuvo daugiabučio kieme stovinčios surūdijusios sūpynės ir skersinis, tikęs ir kilimams dulkinti, ir vaikams karstytis. Tada niekas apie guminę dangą net sapne nesapnavo, o kelius nuo atvirų žaizdų saugojo nebent minkšta žolytė ir už nugaros sukryžiuotas čiūrikas…

Lina Morkūnienė