Levandų žydėjimo įkarštyje aistringiausia šio augalo gerbėja rajone, griškabūdietė mokytoja Lina Martūnienė atvėrė naujojo levandų kambarėlio duris. Laikraštis „Draugas“ Liną kalbino žiemą, tuomet apie svajonę užsiminusi moteris šiandien švyti – sename garaže Provanso stiliumi įrengtas kambarys tapo tikra levandų šventove, poilsio ir darbo vieta, o pro langą atsiveria vaizdas į mėlynuojantį numylėtąjį sodą.

Į levandų kambario atidarymą atskubėjo L. Martūnienės artimieji ir draugai – dažnas iš jų buvo pasipuošęs mėlynai violetinės spalvos rūbais arba aksesuarais, rankose nešinas lauktuvėmis, susijusiomis su taip mylima gėle, jos atspalviais. Prieš susirinkusiesiems įžengiant į naująją patalpą buvo atlikta ir atidarymui deranti ceremonija – šeimininkė iškilmingai atrišo duris juosiančią juostelę, kuri, beje, taip pat buvo violetinė.

Svečiams Lina papasakojo Provanso kambarėlio įkūrimo istoriją, aprodė penkerius metus rinktą suvenyrų kolekciją levandų tematika.

„Pernai su užaugintomis levandomis užsikuičiau svetainėje, tai visur labai stiprus kvapas buvo, gal ne visiems jis patinka. Ir šiaip daug reikalų, kai tenka į namą vaikščioti, vėl atgal į lauką bėgti gėlių prisiskinti, tad nusprendėme įkurti šiam reikalui skirtą patalpą. Gruodį prasidėjo juodas darbas, kalėme sienas, lentas dažėme. Tačiau baldų nepirkome, nes viską noriu prikelti antram gyvenimui – senas juk daug geriau. Stalą dar tėtis parvežė, jis susuktas su medinėmis vinimis, bet visas tvirtas. Dalį baldų ir daiktų iš draugių, kolegių susirinkau“, –  kalbėjo  L. Martūnienė.

Linos teigimu, jau keletą metų jai artimi žmonės nebesuka galvų dėl  dovanų – visi žino, jog svarbiausia, kad šios būtų susijusios su levandomis. Tad bėgant laikui moteris sukaupė įvairiausių daiktų, kurie savo vietas atrado naujajame kambarėlyje –  jį papuošė levandomis iliustruoti vazonai, arbatinukai, rankinės, dėžutės, lėkštutės, staltiesės, prijuostės, mokinių piešiniai, aromatizuotos žvakės, kremai, eteriniai aliejai.  

L. Martūnienė juokavo, jog iš šono ji gali atrodyti net truputį „nupušusi“, mat šį augalą ir viską, kas su juo susiję, be galo myli ir brangina, o savo aistra užkrečia ir artimus žmones – daugelio soduose levandos mėlynuoja Linos dėka.

Sename garaže įrengtas naujasis kambarėlis buvo atidarytas kaip pridera – prieš sugužant svečiams, Lina Martūnienė iškilmingai atrišo duris juosiančią juostelę. D. Pavalkio nuotr.

Na, o Provanso stiliumi įrengtame kambaryje moteris planuoja ir ilsėtis, ir dirbti.

„Tai mano kampelis, galvoju čia su draugėm rinktis, paplepėti. Man labai patogu, čia taip vėsu, gera –  įsikūriau sielai artimą vietelę“, – džiaugėsi Lina.

Sodą puošiančios levandos kambarėlyje virs džiovintomis puokštelėmis, žiedų maišeliais, muilais, lūpų balzamais, hidrolatais. Tiesa, pastaruosius Lina kol kas gamina buitiniu būdu, tačiau moteris ketina įsigyti ir profesionalų alembiką.

„Hidrolatas drėkina ir ramina veido odą, plaukus, padeda išlaikyti gerą savijautą. Juo galima purkšti patalynę, skalbinius, tiesiog gaivinti orą.  Apskritai levandos turi begalę naudingųjų savybių, jas galima daug kur panaudoti, visko prigalvoti“, –  entuziastingai pasakojo kambarėlio šeimininkė.

Nors dabar Linos levandomis ir gaminiais džiaugiasi tik draugai, tačiau moteris neatmeta galimybės savo veiklą plėsti – vykdyti edukacijas, pasisodinti daugiau levandų ir produktus gaminti pardavimui. Visgi tam reikia laiko, kurio dirbant mokytojai lieka labai nedaug, todėl kol kas moteris produkciją realizuoja tik kasmet vykstančiuose levandų festivaliuose.  

„Festivalius iš pradžių lankėme kaip svečiai, po to ten vežėme parduoti puokštelių, maišelių. Festivaliui  specialiai siuvausi suknelę iš violetinio lino. Nuvykę pasitiesėme ant žemės audinį, ant jo kukliai prekes išsidėstėme – muiliukus, vazonėlius su sodinukais, puokšteles. Tačiau kažkaip patraukėme „Delfi“  portalo fotografų dėmesį, tai jie mus labiau fotografavo nei tuos, kurie prekiavo specialiose palapinėse“, – su šypsena prisiminė moteris.

Įgyvendinus vieną svajonę, Linos galvoje jau sukasi nauji ateities projektai, planai ir idėjos, kurių, anot moters, nebūtų įmanoma įgyvendinti be artimųjų, o ypač vyro Eirimo besąlygiško palaikymo.