Voverių bendruomenė jaukią aplinką kuria ir vietiniams, ir svečiams

voveriai stotele
Į mokyklą vykstantiems Voverių gyvenvietės vaikams autobuso tenka laukti po atviru dangumi – nors žadama įrengti saugią stotelę su stogeliu, tačiau kol kas stovi tik ženklas. Vietiniams už akių kliūva ir šalimais kraštovaizdį bjaurojantis purvynas, atsiradęs po to, kai čia buvo nugriautas kultūros centro pastatas. A. Kereišiūtės nuotr.


Agnė KEREIŠIŪTĖ

Kiekvieną vasarą Voveriai tarsi nubunda iš gilaus miego – karštą dieną nedideliame kaimo paplūdimyje galima suskaičiuoti per pusšimtį poilsiautojų, atvykusių net iš didžiųjų miestų. Praleisti laisvadienį šiame Suvalkijos kampelyje žmones vilioja nuostabus kraštovaizdis, tinklinio, krepšinio bei vaikų žaidimo aikštelės, erdvi pavėsinė ir, žinoma, beveik visą kaimą juosiantis šešių kilometrų ilgio tvenkinys, kuriuo plaukioti galima čia pat nuomojamomis baidarėmis, valtimi  ir vandens dviračiais. Šią vasarą atgijo ir patys kaimo gyventojai – vos rudenį darbus pradėjusi naujoji bendruomenės centro komanda jau džiaugiasi pirmaisiais veiklos rezultatais bei po ilgos pertraukos įžiebta voveriškių bendryste.

Pirmininkės Rasos Liubamirskaitės bei valdybos narių Dainiaus Bakšaičio ir Sauliaus Šnipo vedamas, 65 narius buriantis bendruomenės centras dar sausio mėnesį atgavo paramos gavėjo statusą. R. Liubamirskaitės teigimu, tuomet atsirišo rankos veikti – bendruomenė puolė įgyvendinti projektus, kurių lėšomis įsigijo žolei pjauti skirtą traktoriuką, persirengimo kabiną. Visai neseniai poilsiavietėje buvo įtaisytos ir trys vaizdo stebėjimo kameros, fiksuojančios krepšinio ir tinklinio aikštelių bei paplūdimio teritorijas.  

„Tai buvo prioritetas – čia vieša erdvė, maža ką. Žinojome, kad privalo atsirasti kameros. Pirmiausia klausėme savivaldybės, tada Kidulių seniūnijos, ši paremti atsisakė. Nenuleidome rankų, radome privatų rėmėją ir viskas pavyko“, – pasakoja pirmininkė.

Komanda džiaugiasi, jog veiklą įvertina ir kaimo gyventojai, mielai prisidedantys prie iniciatyvų. Pavyzdžiui, šiais metais Joninių šventė buvo suorganizuota vietinių žmonių lėšomis – aukojo net tie, kurie renginyje dalyvauti negalėjo.

„Labai smagu, kai matai tą džiaugsmą žmonių – po Joninių dalis priėjo, apsikabino, padėkojo, ragino nesustoti. Tai ko daugiau reikia? Mums tai viską atperka – pasikraunam baterijas ir galime toliau dirbti“, – su šypsena prisimena R. Liubamirskaitė.

O darbų tikrai netrūksta – nors kol kas dalis jų projektuojami tik mintyse, tačiau bendruomenė turi aiškią viziją – kaimą paversti patrauklia vieta aktyviai praleisti laisvalaikį norintiems žmonėms. Tad, jei viskas susiklostys sklandžiai, ateityje bus gerokai praplėstas paplūdimys, baidarių, valties ir vandens dviračių inventorių papildys irklentės.

D. Bakšaitis prasitaria, jog į savo Olimpo kalno viršūnę bendruomenės centras įkops tuomet, kai Voveriuose atsiras bendruomenės namai – vieta, kurioje žiemą vasarą galėtų burtis senjorų ansamblis, šokių kolektyvas, sau vietą atrastų ir jaunimas – nors jo čia likę nedaug, tačiau jaunuoliai mielai prisideda prie bendruomenės veiklų, padeda gražinti aplinką, organizuoti šventes.

„Daug planų ir dar daugiau svajonių. Bet yra posakis – blogas kareivis tas, kuris nesvajoja tapti generolu“, – juokiasi vyras.

Visgi gražias svajones kiek į šalį stumia rūpesčiai, kuriuos bendruomenės centras tikisi išspręsti kuo greičiau. Pečius slegia senosios mokyklos pastatas – nors didžioji dalis jo patalpų nenaudojama, tačiau mokesčiai užkrauti bendruomenei, o ir iš aktų salės, kurioje vyksta susirinkimai, naudos mažai, mat žiemą patalpos nešildomos, tad gali būti, jog ateityje pastatas taps apleistas.

Vienas toks vaiduoklis,  kuriame sovietmečiu veikė kultūros centras, rudenį buvo nugriautas. Nors pastato jau nebėra, tačiau ir dabartinis vaizdas kaimo nepuošia  – bendruomenės atstovai stebisi, kodėl už procesą atsakinga seniūnija beveik metus laiko nesugeba čia pasėti pievelės ir nemato reikalo sutvarkyti iki galo.

Pašnekovai prasitarė apie dar vieną skaudulį – kaime gyvena pora dešimčių mokyklą lankančių vaikų, tačiau autobuso jie laukia po atviru dangumi – per šitiek metų Voveriuose taip ir neatsirado autobusų stotelė su stogeliu.

„Vaikai ateina ryte prie autobuso ir per lietų, per šlapdribą stovi be jokio stogelio. Savivaldybė siūlė pasibraižyti projektą, tačiau finale iš jo liko tik ženklas – nei suoliuko, nei paviljono. Tik po kiek laiko iš seniūnės sužinojome, kad šie dalykai turėtų atsirasti, tačiau kada – neaišku, o rugsėjis jau ant nosies“, – problemą išsako pirmininkė.  

Šia stotele naudojasi ir greta esančio Degėsių kaimo vaikai, tačiau šie iki jos keliauja tamsoje, mat Degėsių  kaimas nėra apšviestas. Šį klausimą iškėlę bendruomenės nariai ir vėl atsidūrė akligatvyje.

„Seniūnės Renatos Švelnytės atsakymas buvo įdomus – „pabuvo tiek be elektros, pabus ir dar“. Vėliau žadėjo, kad kai rudenį bus perskirstymai sutaupytų lėšų, gal kažko bus galima tikėtis. Liūdna, kad valdžia ganėtinai stipriai ignoruoja bendruomenes“, – kartėlio neslepia D. Bakšaitis.

Pati seniūnė R. Švelnytė patikino, jog darbai vyksta, tačiau seniūnija negali pažadėti, kada tiksliai jie bus užbaigti.

„Mes viskuo rūpinamės. Tikimės, kad jau rugsėjį stotelė bus – tai priklauso nuo vykdytojų, ar įvykdys tuos mūsų planus. Kalbant apie teritoriją, kurioje stovėjo kultūros centras, nuo nugriovimo net metai nepraėjo, o norima, kad viskas būtų padaryta. Tokie darbai vyksta sudėtingai, šlapias metas, ne visada galima su traktoriais įvažiuoti. Laukiame tinkamo momento, tuomet ir pasėsim tą žolę. Dėl Degėsių kaimo apšvietimo, tai pranešėme savivaldybei, viskas jų rankose“, – teigia seniūnė.

Visgi ryžtas ir optimizmas nedingsta – bendruomeniečiai sako, jog į priekį juos veda meilė savo kraštui, jo gyventojams, tad jie tiki, jog po truputį švelnėjantys santykiai su seniūnija vieną dieną stabilizuosis, o rastą dialogą ir bendradarbiavimą atspindės gražėjantys Voveriai.

„Kaimas po truputį nyksta. Kad nyksta gyventojų skaičiumi, nieko negalime padaryti – mes ne dievai, bet bent jau išjudinti likučius ir sutvarkyti infrastruktūrą, atgaivinti poilsinę bazę tikrai galime, tą ir darome“, – kalba S. Šnipas.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Miškasodis: kiek tai prasminga ir reikalinga?

klausimelis 04 23Rimas iš Gelgaudiškio:

Nemažai esu medžių per gyvenimą pasodinęs, nors ne miškininkystėje dirbu. Esu gelgaudiškietis, todėl rūpi Gelgaudiškio miško likimas. Mačiau, kaip žūsta miškas. Bet toks gyvenimas. Mums gal ir atrodė, kad reikėjo anksčiau sergančius medžius pjauti. Faktas, kad yra išnykę didžiuliai miško plotai, bet tam yra specialistai. Nuomonės gelgaudiškiečių išsiskyrė: vieni šaukia, kodėl mišką išpjovė, bet jau miškas buvo miręs. 

klausimelis 04 23 2

Danutė iš Gelgaudiškio:

Džiaugiuosi, kad vyko miškasodžio akcija. Nesu anksčiau dalyvavusi ir medžių ne itin daug pasodinusi. Dėl miškų kirtimo išties daug nuomonių, yra prieštaraujančių plyniems miško kirtimams. Manau, jeigu jau medžius kokios kirvarpos graužia, būtina šalinti, bet po to reikia ir atsodinti. Dalyvavau, nes man rūpi, kad vaikai ir proanūkiai turėtų kur žemuogių ar grybų pasirinkti, augtų kuo sveikesnėje aplinkoje.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.