Išdagietė Mikalina Gardauskienė atšventusi savo 100 metų jubiliejų kalbėjo, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas, vis laukė šviesios dienos ir dėkojo Dievui, kad sulaukė, o šiandien džiaugiasi gausios šeimos dėmesiu. L. Poškevičiūtės nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Rugsėjo 1 d. garbingą 100 metų jubiliejų sutiko Išdaguose (Šakių sen.) gyvenanti Mikalina Gardauskienė. Ilgaamžę pasveikino savivaldybės administracijos, seniūnijos atstovai bei gausi šeima. Geros nuotaikos nestokojanti moteris sako, kad gyvenimas nebuvo lengvas, o garbaus amžiaus sulaukė, nes daug dirbo, buvo pilna optimizmo.
Rugsėjo 1 d. garbingą 100 metų jubiliejų sutiko Išdaguose (Šakių sen.) gyvenanti Mikalina Gardauskienė. Ilgaamžę pasveikino savivaldybės administracijos, seniūnijos atstovai bei gausi šeima. Geros nuotaikos nestokojanti moteris sako, kad gyvenimas nebuvo lengvas, o garbaus amžiaus sulaukė, nes daug dirbo, buvo pilna optimizmo.
Bešypsanti ir šventiškai nusiteikusi šimtmečio sulaukusi Mikalina svečius pasitiko dukros Stasės namuose Išdaguose, kuriuose apsigyveno prieš maždaug penkerius metus. Iki tol, sako, 15 penkiolika metų gyvenusi pas pirmagimę dukrą Marytę Sudarge. Sulaukusi sveikinimų šimtmečio proga jubiliatė neslėpė jaudulio ir džiaugsmo bei mielai šnekučiavosi apie skurdžios ir sunkios vaikystės, jaunystės išgyvenimus ir džiaugsmus.
Iš devynių vaikų šeimos kilusiai M. Gardauskienei džiaugsmo teikia ne tik dviejų dukrų rūpestis, bet ir penkių anūkų, septynių proanūkių bei dviejų proproanūkių dėmesys. Viena iš proanūkių Meda kaip tik rugsėjo 1 d. kartu su prosenele švenčia gimtadienį, jai sukako penkeri.
Šimtametės Mikalinos tėviškė – Iltrakių kaimas Sudargo seniūnijoje. M. Gardauskienė gerai atsimena ir gali ilgai pasakoti, ką veikusi nuo septynerių metų, kad visus darbus tekdavo dirbti, nes sunkiais laikais teko gyventi.
„Nuo septynių metų aš jau tarnavau pas kitus, ganiau žąsis, avis, kiaules. Užeidavo lietus, perkūnija, tai atsiguldavau į tarplysvį. Viską atsimenu. Ir į mokyklą leido iki trečios klasės. Tarnavau pas Martišauską, Ramoną. Paskui prie šeimininkės jau patarnavau. Pas ūkininką tarnavau, tai į tuos šokius neidavau, sutikau vyrą Andrių, taip ir susipažinom, anksti našle likau...“ – svarbesnius savo gyvenimo įvykius prisimena šimtametė.
Senolė apie savo gyvenimą gali pasakoti ir pasakoti.
„Pusę metų vien tik burokų lapus valgėm... Pilvas pilnas, bet apsisukai ir vėl nori valgyti. Darydavom pakulinę košę – ruginių miltų, gručkas vakarienei valgydavom“, – neslepia senolė.
Mikalina sako, kad vėliau, jau gyvendama Kidulių krašte, augino žąsų būrį ir vėl prisimena vieną nutikimą.
„Išsiperinau daug tų žąsų, o namai kolūkio apsėti iki pat trobos. Tai tos žąsys nuganė kviečius aplink tas mano trobas. Atvažiavo agronomė ir sako, kad tu, Mikalina, jau žuvai ir gausi kalėjimo... Bet baigėsi viskas gerai. Atvažiavo trys kombainos, nupjovė tą mano žąsų nuganymą... Vieną karvutę laikiau, tai prie prūdo tik ganiau, grabkrantėlę šienaudavau ir nešdavau karvutei šieno iki rudens. O rudenį vakare galėdavau tik pasileisti, pasiganydavau. Tai turėdavau pienuko mergaitei“, – sunkius pokario metus prisimena M. Gardauskienė.
Toliau pasakoja, kad tekdavę sunkiai plušėti tiek kolūkyje, tiek savo darbus nudirbti.
„Eidavau į darbą, ant duonos taukų užsitepu, biskį druskos užsibarstau... Kaip Dievas laikė, taip ir buvo...“ – šypsodamasi sako senolė ir vėl nugrimzta į prisiminimus, kaip visgi tas kiaules augino. Pasakoja, kad vieną kartą iš miško nešdamasi miežlaiškių maiše parsinešė ir gyvatę, ją sukapojo ir kiaulei atidavė.
„Ta kiaulė kad augo, kad pikta buvo... ale šerių tai neliko...“ – pasakoja Mikalina.
Dukra Stasė, pas kurią gyvena Mikalina, pasakojo, kad senolė niekad neliūdi, su visais mokėjo sutarti, pakalbėti. Tik prastai mato, todėl yra ištikima „Marijos radijo“ klausytoja. Pasak Stasės, prieš kelis mėnesius mamą sugriebė kovidas. Dukra džiaugiasi, kad nors močiutė labai garbingo amžiaus, sirgo nesunkiai.
„Močiutė ir sako, kad tiek pragyvenau ir dar sulaukiau kokią koronę...“ – pasakoja dukra.
Dukra prisiminė, kad prieš kelerius metus vienas Šakių ligoninės medikas, žvelgdamas į mamą ir į medicininę kortelę, teiravosi, ar ta gimimo data – 1922 metai – įrašyta teisingai. Mikalinos giminėje tokių ilgaamžių yra ir daugiau. Jos močiutė sulaukė 103 metų.
Jubiliatė džiaugėsi rajono savivaldybės administracijos, seniūnijos atstovų dėmesiu, apdovanota gėlėmis ir pinigine dovana šimtametė tik kartojo: „Ačiū, labai ačiū. Visiems drūčiai dėkoju.“ Spaudė Mikalina kiekvienam ranką vis kartodama, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas, kad vis laukė šviesios dienos ir dėkojo Dievui, kad sulaukė.
„Visko prigyveta, visko pribūta per tiek metelių... Kad daug visko atsimeni, nuo septynių metų... – kartojo Mikalina. – Labai rūpinasi manimi dukra Staselė. Tik jau akelių neturiu. Kad matyčiau, ir jai dar biskį padėčiau, ir knygučių paskaityčiau dar.“
Paklausus, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, šimtametė kalbėjo, kad iki šiol valgo viską:
„Visą laiką sunkiai dirbau. Buvo ir blogiau, ir geriau. Ir pavalgiau ir prasčiau, ir geriau. Visaip buvo.“
Savo 100 metų jubiliejų senolė Mikalina šventė ir savaitgalį, dalyvavo šv. Mišiose Kaimelio bažnyčioje, kur sulaukė didelės giminės sveikinimų – visi linkėjo stiprios sveikatos ir Dievo palaimos.