Apie iš tėvų paimtus vaikus tenka girdėti išties nemažai, tačiau neretai šioje srityje dirbantys specialistai susiduria ir su geraisiais pavyzdžiais, kai suklupę, gyvenimo kryžkelėje atsidūrę ar dugną pasiekę tėvai keičia gyvenimo būdą, susigrąžina atimtus vaikus. Dažniausiai tai būna moterys, tačiau šįkart mūsų pokalbis su vyru, kuris net pusantrų metų praleido ilgalaikėje reabilitacijoje, atsisakė alkoholio ir džiaugiasi galėdamas pats auginti du savo sūnus, kurių neaugino bemaž šešerius metus.

Pasikalbėti su sudargiškiu Jonu Petravičiumi susitinkame Socialinių paslaugų centre. Būtent centro direktorei Vilmai Bielskienei kalbantis su atvejo vadybininke Raminta Orintiene ir kilo mintis pašnekinti Joną, gal šis sutiktų pasidalinti savo istorija viešai.

„Tikrai yra ne viena sėkmės istorija, bet kad vyras susigrąžintų vaikus ir būtų toks motyvuotas, tai pirmas atvejis per mano darbo praktiką“, – sako daugiau nei 15 metų socialinėje srityje dirbanti R. Orintienė, išties savo darbinėje veikloje mačiusi ir šilto, ir šalto.

Tiesa, dabar Jonas su dviem sūnumis įsikūrė nuomojamame bute Jurbarke, dirba Grinaičių ŽŪB ir sako sau nekeliantis didžiulių tikslų: „Užtenka man to, ką turiu, esu laimingas, tik norėčiau susitvarkyti tėviškę Sudarge, ten grįžti.“ Nors vyras su vaikais dabar jau prižiūrimas Jurbarko specialistų, bet nepasiduoti, toliau kabintis į gyvenimą skatina ir Šakių socialinių paslaugų centro moterys.

R. Orintienė prisimena, kad 2020 m. vasarį buvo gauta informacija iš Tauragės apskrities Jurbarko rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus, kad J. Petravičiaus vaikams yra nustatytas apsaugos poreikis, vaikai apgyvendinti pas močiutę, vaikų mamos mamą Jurbarke. Tad tėvui paslaugos buvo teikiamos mūsų rajone, o su mama dirbo Jurbarko specialistai.

„Buvo teiktos mobilios paslaugos, o paskui motyvavome, kad vyktų į ilgalaikę reabilitaciją“, – prisimena atvejo vadybininkė, su šypsena pasakojanti, kad Joną reabilitacijai Molėtuose išvežė per Jonines.

Dabar ir Jonas juokiasi tada pykęs, kad nebus progos atšvęsti vardo dienos, bet, matyt, taip jau likimas lėmė, kad naują gyvenimo puslapį buvo lemta atversti būtent tądien, nes juodas periodas jau tęsėsi kone trejus metus, gerdavo ir diena dienon. Jis net pusantrų metų buvo ilgalaikėje psichologinės reabilitacijos programoje, kurios tikslas asmeniui padėti įveikti priklausomybę ir padėti pakeisti gyvenimo būdą. 2021 m. lapkritį jis grįžo, įsidarbino ir nuo 2022-ųjų kovo dėjo pastangas, kad vaikai grįžtų gyventi su juo. Anot atvejo vadybininkės, išties buvo dėta nemažai pastangų, nes Jonas ir teises persilaikė, ir būstą susirado, vaikams sukūrė tinkamą buitį, lankė anoniminių alkoholikų užsiėmimus, stovi eilėje socialiniam būstui gauti, lankė tėvystės įgūdžių kursus.

„Ką mes sakėme, tą jis padarė“, – sako R. Orintienė.

Visgi kyla natūralus klausimas, o kur vaikų mama, tačiau vyras paaiškina, kad moteris irgi turi problemų, šiuo metu gyvena ne Lietuvoje. Tad vyras džiaugiasi, kad teismas praėjusių metų gruodį priėmė palankų sprendimą, kuriuo vadovaujantis nuo sausio 17 d. devynerių ir dvylikos metų sūnūs jau gyvena būtent su juo.

R. Orintienė prasitaria, kad nerimo, ar vyras po reabilitacijos nepalūš, būta, mat teko grįžti į tikrai prastas sąlygas, kur ir elektra atjungta, ir buitis skurdi, tad džiaugiasi, jog tai nesugniuždė jo noro keisti gyvenimą.

Pats Jonas sako, jog reabilitacijoje tik pirmos dienos buvo sunkesnės, per visą tą laiką buvo tik keletas silpnumo akimirkų, kai svarstė viską mesti, bet sako uždavęs sau klausimą ir pasvėręs, o kas iš to, jei jis išeis... Gana sudėtingos buvo ir kai kurios gydymo fazės, pavyzdžiui, kai nebuvo leidžiama bendrauti su artimaisiais, ar paskutinis etapas, kai gerokai teko pasikapstyti po praeitį, sudaryti gyvenimo analizę. Visgi apibendrindamas patikina, jog būti reabilitacijoje jam nebuvo sunku. Be to, sako jautęs palaikymą iš sesers, brolio, ryšį palaikė ir su vaikais, o ir paslaugų centro moterims jis dėkingas, kad su juo bovinosi, nes į Molėtus išvykti pavyko ne iš pirmo karto. Tačiau pirmiausiai, teigia vyras, pats turi norėti, nusiteikti, nes pasakoja matęs ne vieną atvejį, kad mušasi į krūtinę ir sako, kad viskas, pasikeisiu, tačiau po mėnesio ar trijų išeina iš reabilitacijos, o per prievartą ten niekas ir nelaiko, juk ne kalėjimas – patirtimi dalijasi pašnekovas. Visgi taisyklės ten gana griežtos, galbūt ir jos ne visiems pakeliamos. Tad smalsauju, kas buvo tas kertinis dalykas, privertęs vyrą keistis, ir jis nedvejodamas sako, kad vaikai ir noras juos auginti pačiam. Dabar alkoholiui jis sako nejaučiantis jokio potraukio, balius galėtų vykti ir po jo nosim, tik dabar kartais ir pats trukteli pečiais ar kilsteli antakį matydamas, kaip kankinasi pagirių kamuojami ar į alkoholio liūną klimpstantys žmonės, tačiau kiekvienam savas kelias ir savi gyvenimo prioritetai bei pasirinkimai.