Tarptautinių ryšių ir komunikacijos specialistė Vaiva Sapetkaitė įkopusi į vieną viršukalnę jau svajoja apie kitą. Įveiktas ir aukščiausias kalnas Lenkijos Tatruose – Švinica. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Kai brandos egzaminai išlaikyti ir belieka išskleisti sparnus, jaunų žmonių laukia vienas svarbiausių žingsnių – gyvenimo kelio pasirinkimas. Kaip sutilpti į vieną specialybę, kai yra daug norų ir svajonių? Tiesiog suspėti eiti paskui savo svajones. Geriausias to pavyzdys – tarptautinių ryšių ir komunikacijos specialistė Vaiva Sapetkaitė. 2006 m. baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, ji pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (VU). Tačiau tai buvo tik pradžia.
V. Sapetkaitės teigimu, jos gyvenimo kelio pasirinkimas nebuvo ekspromtas, ji ilgai svajojo apie dvi specialybes. Pirmosios svajonių studijos – žurnalistika VU, antrosios – politikos mokslai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI).
„Abi šios sritys man atrodė itin įdomios: plačios savo užmoju ir orientuotos į dabartinio pasaulio reiškinius. Tiesą sakant, tuomet nesitikėjau įstoti į žurnalistiką, nes į šią specialybę vis dar vyko didelės atrankos, reikėjo išlaikyti stojamąjį egzaminą. Kiti dar mokykloje tam ruošdavosi, lankydavo žurnalistikos dirbtuves. Savo pasirinkimų sąraše įrašiau ją pirmu numeriu, politikos mokslus – antru. Ir netyčia įstojau“, – prisiminė pašnekovė, pridurdama, kad tikrai nėra tas žmogus, kuris sutilptų į vieną specialybę.
„Aš sėkmingai baigiau žurnalistikos bakalaurą ir iškart įstojau į TSPMI tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programą. Tai buvo vienas mano geriausių sprendimų – studijos buvo be galo įdomios, o intelektualus instituto gyvenimas itin turtingas! Greta paskaitų čia vykdavo daugybė diskusijų, jose dalyvaudavo aukšto lygio šalies ir užsienio politikai, akademikai, disidentai, žurnalistai… Išties vis dar su didele meile atsimenu šią vietą!“ – atviravo tarptautinių santykių specialistė, neslėpdama, kad artimoje ateityje tikisi peršokti į jai visai naują informacinių technologijų (IT) sritį ir tapti programuotoja.
Pasak Vaivos, jos CV gana margas, nes nemėgsta daryti to paties, todėl dažnai dirbdavo per du darbus, prie papildomų projektų ar tiesiog ką nors mokydavosi. Dar studijuodama bakalaurą pradėjo rašyti pavienius straipsnius žiniasklaidai, kažkuriuo metu jai pasisekė gauti referentės poziciją komunikacijos srityje Seime. Pašnekovė sako, kad tai buvo ypač įdomi patirtis, nes kaip tik tuo metu įstojo į magistro studijas, tad tiesioginis susidūrimas su nacionaline politika labai papildė jos to meto mokymosi patirtį.
Viena geriausių mokyklų V. Sapetkaitė laiko žurnalistinį darbą savaitraštyje „Veidas“, kur, konkuruojant su portalais ir dienraščiais, buvo siekiama pateikti kuo geresnę analizę, rasti kuo įdomesnių detalių, teko bendrauti su turtingiausiais šalies verslininkais, mokslininkais, aukštais politikais, visuomenininkais, įkvepiančiais jaunais žmonėmis, menininkais. Pašnekovė prisiminė, kad nors tuo metu ji vaikščiodavo juodais paakiais ir gurkšnodama vieną kavos puodelį po kito, tačiau šis darbas jai padėjo augti kaip asmenybei.
„Deja, teko žurnalistiką pakeisti į viešuosius ryšius ir politinę komunikaciją. Nors mano patirtis parodė, kad žurnalistika reikalauja kur kas daugiau įgūdžių, išprusimo ir įdėto darbo nei viešieji ryšiai, vis tik ji apmokama daug prasčiau. Palyginti su žurnalistika, viešieji ryšiai man nebuvo tokie įdomūs, bet netikėtai gavau pasiūlymą iš Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstyti porą kursų, susijusių su komunikacija ir žurnalistika, o po metų ar dvejų – dar ir tarpdisciplininį meno kursą – medijų kultūrą. Vėliau mane pasigavo ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas – jiems reikėjo žiniasklaidos patirties turinčio praktiko“, – savo darbus ir patirtis vardino pašnekovė, pabrėždama, kad nors paskaitoms tekdavo beprotiškai daug ruoštis, tačiau dirbti su studentais jai patiko, todėl tikisi, kad kada nors ateityje dar bus progų.
Paskutinius penkerius metus Vaiva dirba prie keleto viešųjų ryšių projektų ir tarptautininke Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje. Jos sritis yra viskas, kas susiję su organizacijos užsienio veikla – nuo įvairių politinių pozicijų rengimo, profesinėms sąjungoms aktualių Europos Komisijos direktyvų pasiūlymų sekimo, informacijos ruošimo skėtinėms organizacijoms ir komunikacijos su užsienio profesinių sąjungų centrais iki kone administracinių užduočių.
Šis darbas jai suteikė galimybių pamatyti Europos institucijų darbą, geriau suvokti socialinę ir ekonominę ES politiką, sužinoti, kaip dirba profesinių sąjungų konfederacijos kitose šalyse, pažinti patyrusių užsienio kolegų.
„Vienas iš nepaneigiamų šio darbo pliusų (be širdžiai artimų temų) – daug kelionių. Tikriausiai tai yra vienas didžiausių prioritetų mano gyvenime. Svajoju kada nors tapti „digital nomad“ (artimiausias vertimas – „skaitmenine klajūne“), kai gali keliauti po pasaulį ir dirbi nuotoliniu būdu. Tai viena iš priežasčių, kodėl noriu pereiti į IT, kurios man suteiktų daugiau judėjimo laisvės“, – savo svajonėmis dalijosi V. Sapetkaitė, kurios kita aistra – laipiojimas uolomis ir žygiai į kalnus. Daugelis jos draugų yra tiesiog pamišę dėl šio sporto, kuris tapo viena iš jų bendrų veiklų. Na, o kartu su vaikinu jie yra nusižiūrėję Tubkalio viršūnę Maroke ir svajoja kada nors iš Prancūzijos pusės užkopti į aukščiausią Europos Sąjungos kalną – Monblaną, esantį Alpėse, ir aukščiausią Afrikos viršūnę – Kilimandžarą Tanzanijoje.
„Mėgstu judėti, dažnai išbandau vieną ar kitą sporto šaką. Pati mėgstamiausia – akrojoga – porinė akrobatika, kuriai nereikia tiek daug atletiškumo, kad pasiektum visai neblogų rezultatų, – atviravo kraštietė. – Taip pat svajoju išmokti gerai važinėti ir šokti „quad“ riedučiais. Jau esu nusipirkus tobulą jų porą. Dabar tereikia sulaukti sezono. Žinoma, negaliu gyventi be knygų ir tinklalaidžių. Skaitau ar klausau nuolat ir tai yra mano ryto ritualų dalis geriant pirmąją kavą.“
Pasak Vaivos, patirtis yra svarbiau nei teorinės žinios, todėl labai sveika bandyti įvairius dalykus, kad pasitikrintum save – nereikia bijoti nesėkmių ar „ką žmonės pasakys“, nes kiekvienas nepavykęs dalykas yra ne pralaimėjimas, o mokymosi galimybė.
„Žavu, kiek daug yra skirtingų laimingo gyvenimo versijų, tad linkėčiau nepabijoti ieškoti savito varianto. Kaboti ant aštrių uolų 30 metrų aukštyje, nuolat vaikščioti su mėlynėmis dėl savo sportų, sėdėti valandų valandas bandant perprasti naują sritį – tikrai ne kiekvienam, – pabrėžė pašnekovė. – Ir tai yra gerai. Svarbiausia nepasiduoti aplinkinių, sakančių, kad „turi būti taip, o ne kitaip“, įtakai. Patarimai gerai, bet kitas tavo gyvenimo negyvens. O išgirdus kokį patarimą, visada verta pažiūrėti, kiek sėkmingas yra pats jį duodantis žmogus arba kiek jo sėkmės suvokimas artimas tavajam.“
„Aš sėkmingai baigiau žurnalistikos bakalaurą ir iškart įstojau į TSPMI tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programą. Tai buvo vienas mano geriausių sprendimų – studijos buvo be galo įdomios, o intelektualus instituto gyvenimas itin turtingas! Greta paskaitų čia vykdavo daugybė diskusijų, jose dalyvaudavo aukšto lygio šalies ir užsienio politikai, akademikai, disidentai, žurnalistai… Išties vis dar su didele meile atsimenu šią vietą!“ – atviravo tarptautinių santykių specialistė, neslėpdama, kad artimoje ateityje tikisi peršokti į jai visai naują informacinių technologijų (IT) sritį ir tapti programuotoja.
Pasak Vaivos, jos CV gana margas, nes nemėgsta daryti to paties, todėl dažnai dirbdavo per du darbus, prie papildomų projektų ar tiesiog ką nors mokydavosi. Dar studijuodama bakalaurą pradėjo rašyti pavienius straipsnius žiniasklaidai, kažkuriuo metu jai pasisekė gauti referentės poziciją komunikacijos srityje Seime. Pašnekovė sako, kad tai buvo ypač įdomi patirtis, nes kaip tik tuo metu įstojo į magistro studijas, tad tiesioginis susidūrimas su nacionaline politika labai papildė jos to meto mokymosi patirtį.
Viena geriausių mokyklų V. Sapetkaitė laiko žurnalistinį darbą savaitraštyje „Veidas“, kur, konkuruojant su portalais ir dienraščiais, buvo siekiama pateikti kuo geresnę analizę, rasti kuo įdomesnių detalių, teko bendrauti su turtingiausiais šalies verslininkais, mokslininkais, aukštais politikais, visuomenininkais, įkvepiančiais jaunais žmonėmis, menininkais. Pašnekovė prisiminė, kad nors tuo metu ji vaikščiodavo juodais paakiais ir gurkšnodama vieną kavos puodelį po kito, tačiau šis darbas jai padėjo augti kaip asmenybei.
„Deja, teko žurnalistiką pakeisti į viešuosius ryšius ir politinę komunikaciją. Nors mano patirtis parodė, kad žurnalistika reikalauja kur kas daugiau įgūdžių, išprusimo ir įdėto darbo nei viešieji ryšiai, vis tik ji apmokama daug prasčiau. Palyginti su žurnalistika, viešieji ryšiai man nebuvo tokie įdomūs, bet netikėtai gavau pasiūlymą iš Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstyti porą kursų, susijusių su komunikacija ir žurnalistika, o po metų ar dvejų – dar ir tarpdisciplininį meno kursą – medijų kultūrą. Vėliau mane pasigavo ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas – jiems reikėjo žiniasklaidos patirties turinčio praktiko“, – savo darbus ir patirtis vardino pašnekovė, pabrėždama, kad nors paskaitoms tekdavo beprotiškai daug ruoštis, tačiau dirbti su studentais jai patiko, todėl tikisi, kad kada nors ateityje dar bus progų.
Paskutinius penkerius metus Vaiva dirba prie keleto viešųjų ryšių projektų ir tarptautininke Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje. Jos sritis yra viskas, kas susiję su organizacijos užsienio veikla – nuo įvairių politinių pozicijų rengimo, profesinėms sąjungoms aktualių Europos Komisijos direktyvų pasiūlymų sekimo, informacijos ruošimo skėtinėms organizacijoms ir komunikacijos su užsienio profesinių sąjungų centrais iki kone administracinių užduočių.
Šis darbas jai suteikė galimybių pamatyti Europos institucijų darbą, geriau suvokti socialinę ir ekonominę ES politiką, sužinoti, kaip dirba profesinių sąjungų konfederacijos kitose šalyse, pažinti patyrusių užsienio kolegų.
„Vienas iš nepaneigiamų šio darbo pliusų (be širdžiai artimų temų) – daug kelionių. Tikriausiai tai yra vienas didžiausių prioritetų mano gyvenime. Svajoju kada nors tapti „digital nomad“ (artimiausias vertimas – „skaitmenine klajūne“), kai gali keliauti po pasaulį ir dirbi nuotoliniu būdu. Tai viena iš priežasčių, kodėl noriu pereiti į IT, kurios man suteiktų daugiau judėjimo laisvės“, – savo svajonėmis dalijosi V. Sapetkaitė, kurios kita aistra – laipiojimas uolomis ir žygiai į kalnus. Daugelis jos draugų yra tiesiog pamišę dėl šio sporto, kuris tapo viena iš jų bendrų veiklų. Na, o kartu su vaikinu jie yra nusižiūrėję Tubkalio viršūnę Maroke ir svajoja kada nors iš Prancūzijos pusės užkopti į aukščiausią Europos Sąjungos kalną – Monblaną, esantį Alpėse, ir aukščiausią Afrikos viršūnę – Kilimandžarą Tanzanijoje.
„Mėgstu judėti, dažnai išbandau vieną ar kitą sporto šaką. Pati mėgstamiausia – akrojoga – porinė akrobatika, kuriai nereikia tiek daug atletiškumo, kad pasiektum visai neblogų rezultatų, – atviravo kraštietė. – Taip pat svajoju išmokti gerai važinėti ir šokti „quad“ riedučiais. Jau esu nusipirkus tobulą jų porą. Dabar tereikia sulaukti sezono. Žinoma, negaliu gyventi be knygų ir tinklalaidžių. Skaitau ar klausau nuolat ir tai yra mano ryto ritualų dalis geriant pirmąją kavą.“
Pasak Vaivos, patirtis yra svarbiau nei teorinės žinios, todėl labai sveika bandyti įvairius dalykus, kad pasitikrintum save – nereikia bijoti nesėkmių ar „ką žmonės pasakys“, nes kiekvienas nepavykęs dalykas yra ne pralaimėjimas, o mokymosi galimybė.
„Žavu, kiek daug yra skirtingų laimingo gyvenimo versijų, tad linkėčiau nepabijoti ieškoti savito varianto. Kaboti ant aštrių uolų 30 metrų aukštyje, nuolat vaikščioti su mėlynėmis dėl savo sportų, sėdėti valandų valandas bandant perprasti naują sritį – tikrai ne kiekvienam, – pabrėžė pašnekovė. – Ir tai yra gerai. Svarbiausia nepasiduoti aplinkinių, sakančių, kad „turi būti taip, o ne kitaip“, įtakai. Patarimai gerai, bet kitas tavo gyvenimo negyvens. O išgirdus kokį patarimą, visada verta pažiūrėti, kiek sėkmingas yra pats jį duodantis žmogus arba kiek jo sėkmės suvokimas artimas tavajam.“
Arūnė iš Griškabūdžio:
