Gintarė MARTINAITIENĖ

Nors prieš mėnesį sudegė visas Juozui Valaičiui bei jo sūnui su sugyventine priklausantis turtas, o šis gaisras per pastaruosius dvejus metus jau antrasis, visgi šeima tikisi, kad jiems pavyks atstatyti namą ir gyventi toliau. Ne vieną nelaimę išgyvenę žmonės sako, kad reikia galvoti, jog būna ir blogiau.

Nuotr. Namą atstatinėja darbšti trijulė, kuri jau išgyvenusi du gaisrus iš naujo lipdo savo būstą ir tikisi, kad nelaimės baigs persekioti jų šeimą.

Besikartojančios nelaimės

Iš Jonavos pas tėvą į Juškų kaimą, Kriūkų seniūniją, atsikraustęs sūnus Kęstutis su sugyventine Jurgita nei blogiausiame sapne nesapnavo, kad jų gyvenimas taip staigiai ir kardinaliai pasikeis. Jie atstatinėjo gyvenamąjį namą, kuris sudegė 2008 metais gruodžio mėnesį, ir planavo čia įsikurti. Kęstučio tėvas po tuomet įvykusio gaisro kiek laiko glaudėsi kaimyno nebaigtame statyti name, o vėliau, pasistatęs vasarinę virtuvę, Juozas gyveno ten. Artimiausiu metu šeima planavo namo parsivežti ir slaugos įstaigoje dabar gyvenančią visišką negalią turinčią Juozo žmoną Aksaverą, kuri nuolat klausinėja apie namus. Tačiau įvykiai susiklostė toli gražu ne pagal planus. Birželio 2-ąją užsiliepsnojo vasarinė virtuvė. Gaisro priežastis - šaldytuvas, kurį 2008 metais kartu su sergančia Aksavera iš degančio namo išgelbėjo kaimynai. Į šią vasarinę virtuvę buvo sudėtos visos šeimos pajamos, o kur dar sudegę baldai, šaldiklis, maisto atsargos, rūbai, kiti daiktai... Visgi svarbiausia, pasak Jurgitos, kad jie nespėjo namo parsivežti Aksaveros, o Juozas buvo išėjęs į lauką. „Tikrai nesinorėtų nieko tvarkytis, jei į orą būtų išlėkusi ir močiutė‘, - bent vieną teigiamą aplinkybę šioje situacijoje įžvelgia Jurgita. Ji taip pat sako, kad nelaimės juos persekioja kas dveji metai: paralyžavo Kęstučio mamą, vėliau sudegė namas, o dabar vasarinė... „Reikia tikėtis, kad šis, trečiasis įvykis, ir bus paskutinis, nes taip ir palūžti galima, rankos gali nebeatlaikyti“, - pripažįsta Jurgita.

 
Tikisi pagalbos

Dabar jie kaip trys darbštuolės skuzdėlytės: Jurgita, Kęstutis ir Juozas po šapelį tampia ir vėl iš paskutiniųjų lipdo savo būstą. Gyvena šie trys darbštūs žmonės buvusiame malūne, kurį išsišlavė, pasistatė žmonių dovanotą lovą, spintelę, dujinę. Nesvarbu, kad ūkinis pastatas vėjo perpučiamas ir neaišku, ar iki žiemos šalčių spės įsikurti taip išsvajotą vieną kambariuką, kuriame galėtų visi sutilpti ir dar mamą iš valdiškų namų parsivežti. Darbštumo jiems tikrai netrūksta, kaip ir vilties, optimizmo, kad viskas bus gerai. Neseniai jie užsidengė namo stogą šiferiu, kurį padovanojo žmonės, apskardino, tikisi nusipirki langus, o ateityje svajoja ir kanalizaciją bei vandenį. Viską šie žmonės daro patys, sutelkę paskutines jėgas, nes samdyti neturi iš ko. Ne tik samdyti, bet ir statybines medžiagas nelabai turi už ką pirkti. Šeimos pajamos - tai senatvės pensijos bei už Kęstučio ir Jurgitos neįgalumą gaunami pinigai. Tačiau šeima tikisi, kad atsiras neabejingų svetimai bėdai ir galbūt kas nors padovanos lentų, kitų statyboms reikalingų medžiagų. „Tikiu, kad yra gerų žmonių, kurie padės. Juk ir dabar padėjo, padovanojo šiferį, buitinės technikos“, - sako Jurgita. Rajono taryba paskutiniajame posėdyje nusprendė šeimai skirti trijų tūkstančių litų vienkartinę pašalpą. Be to, iš visų nuo gaisro nukentėjusiųjų, kuriems paskutiniajame tarybos posėdyje buvo skirtos pašalpos, tai vienintelis atvejis, kai tarybos nariai, atsižvelgdami į sunkią šeimos padėtį, skyrė didesnę nei numatomą paramą.

Nors šeima sulaukė paramos, Jurgita pripažįsta, kad prašyti nėra lengva. „Šimtą kartų yra lengviau duoti, nei prašyti. Bet ką daryti? Pamatau skelbimą, kad parduoda šiferį, o aš paskambinu ir prašau, kad mums jį dovanotų“, - pasakojo moteris. Ji sako, kad tokiomis sąlygomis tikrai nėra lengva gyventi. Jonavoje dukrai ji paliko gyvenamąjį namą bei sutvarkytą buitį, bet nėra kur trauktis. „Reikia kažkam tvarkytis čia, prižiūrėti Kęstučio mamą, tėtį, atstatyti namą. Dar po pirmojo gaisro jam siūlėme persikelti į Jonavą, ten ir mamą buvome atsivežę, bet Juozas nesutiko“, - pasakojo Jurgita. Tad ir tvarkosi čia, ūkiškai verčiasi, nors išvažiavus iš namų kaskart persekioja baimė, ar niekas nedega, ar viskas gerai, juk dovanota buitinė technika taip pat ne nauja. „O kaip kitaip išgyventi. Kartais atrodo, kad jau daugiau nebegaliu, bet apsisuku ir toliau darau. Reikia galvoti, kad yra žmonių, kuriems dar sunkiau, ir eiti į priekį“, – sako Jurgita, kuriai, kaip ir visai šauniajai trijulei turbūt ne vienas galėtų pavydi ne tik darbštumo, bet ir užsispyrimo, optimizmo bei pozityvaus mąstymo.

Norintys ir galintys paremti šeimą skambinkite Kęstučiui tel. nr.  8-685 49 277. Šeima laukia bet kokios Jūsų paramos.