Gintarė MARTINAITIENĖ

Jolantai Krapavičienei, auginančiai tris nepilnamečius vaikus, gyvenimas nepagailėjo smūgių. Jai teko kęsti vyro smurtą, vėliau atsigauti ir atsitiesti po jo mirties, o praėjusių metų gruodžio mėnesį supleškėjo ir visas užgyventas turtas. Visgi moteris nenuleidžia rankų ir sako, kad tai tiesiog gyvenimas ir dėkoja savivaldybei už perkamą socialinį būstą Sintautų seniūnijoje. Galbūt jau dabar gyvenimas nusidažys šviesesnėmis spalvomis ir pradės klostytis taip, kaip ir turėtų...

Nuotr. Gyvenamąjį plotą praradusi J. Krapavičienė sako dar ir dabar negalinti patikėti, kad savivaldybė nusprendė jai pirkti socialinį būstą.

Viską prarado

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Patašinėje, Griškabūdžio seniūnijoje, užsidegė namas, kuriame gyveno trys šeimos, tarp jų ir Jolanta Krapavičienė su savo vaikais – penkiolikmečiu bei trylikamečiu sūnumis bei septynerių metų dukra. Būtent jos būstas ir nukentėjo labiausiai. Tiksliau, sudegė visiškai. Moteris šiame būste gyveno septynerius metus ir dėdama litą prie lito susiremontavo patalpas, nusipirko naujus baldus, televizorių, kitus buitinius prietaisus. „Sudegė viskas, kas buvo uždirbta mano kruvinu darbu po vyro mirties. Neliko nieko. Net vaikui pagalvės po galva neturiu padėti“, - prisiminimais dalijosi Jolanta. Pasirodo, pirmojo namo aukšto gyventojai, kurių patalpos po gaisro buvo sulietos, netgi bandė grasinti, kad J. Krapavičienė turėtų atlyginti nuostolius, nes būtent jos būste ir buvo nelaimės priežastis. „Tačiau, kaip žmonės nesupranta, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, kad aš, o ne jie viską prarado. Tai aš neturiu stogo virš galvos“, - kalbėjo moteris. Iškart po gaisro dėl sveikatos sutrikimų ji atsidūrė ligoninėje. Tačiau ir be šio įvykio Jolantos sveikata buvo toli gražu nestebuklinga – dėl epilepsijos jai nustatyta trečia neįgalumo grupė, kankina bronchinė astma, stuburo problemos. „Svarbiausia, kad bent vaikai sveiki“, - sako moteris.

 
Sunku pradėti nuo nulio

J. Krapavičienė pasakojo, kad po gaisro ji buvo visiškai pasimetusi, išmušta iš vėžių. „Nežinojau, nei kur eiti, nei ką daryti“, - sako moteris. Visgi, suvokdama, kad yra atsakinga ne tik už save, bet ir už savo vaikus, pradėjo minti savivaldybės slenkstį. „Ėjau pas merą Juozą Bertašių, verkiau ir prašiau padėti. Tuometinis vicemeras Algimantas Damijonaitis liepė apsišarvuoti kantrybe ir laukti“, - pasakoja Jolanta. Ji sako dar dabar negalinti patikėti, kad posėdžiavusi rajono taryba priėmė vieningą sprendimą pirkti sodybą Sintautų seniūnijoje, Bliūkiškių kaime, kurią ji ir buvo nusižiūrėjusi. „Esu jiems labai dėkinga“, - teigė pašnekovė. Dabar ji su savo vaikais glaudžiasi svetimame būste, tad, suprantama, kad didžiausia jos svajonė įsikelti nors ir į socialinį, bet jau savą kampą. „Manau, niekas manęs iš ten neišmes. Labai sunku viską pradėti nuo nulio, bet teks, toks gyvenimas“, - atsidusdama pripažino pašnekovė. Svarbu, kaip ji sako, kad vaikai supratingi, žino, kad nėra galimybių ir nereikalauja kažkokių pirkinių ar neįmanomų dalykų. „O iš ko paimsiu? Žino, kad nėra. Be to, gyvenime nuo pat mažų dienų visko matę, tėvo smurtą kentę, tad mane supranta, palaiko“, - pripažino moteris.

J. Krapavičienė pasakojo, kad su vaikais buvo nuvykusi apsižiūrėti sodybos, kuri įspūdį paliko ne tik jai, bet ir jos vaikams. Nebaido moters ir tai, kad teks įsikurti vienkiemyje. Mieste ji ne tik nenori, bet ir nemoka gyventi. Svarbiausia, kad stogas virš galvos, be to, patalpos tvarkingos, prižiūrėtos, sudėti plastikiniai langai, daug vietos, aplink yra nemažai žemės. „Svarbiausia, kad tik sveikatos būtų, tai tikrai ir kiaulių, ir vištų auginčiau, gal ir ką nors daugiau“, - su entuziazmu pasakoja Jolanta. Ji sako nemokanti gyventi be darbo, nuosavos žemės lopinėlio ar savo užsiaugintų daržovių. „Esu taip užaugusi. Man čia (Griškabūdyje, daugiabutyje – red.) depresija, nes nieko neturiu, negaliu tvarkytis, daryti, nes viskas ne mano. Jei būtų galimybė norėčiau ir įsidarbinti nors pusę etato“, - kalbėjo pašnekovė. Be to, ir sodybą parduodanti Danutė Abraitienė labai geranoriškai nusiteikusi. Moteris ne tik paliks baldų, bet ir kai kuriuos daiktus, malkas. „Va, šviestuvus nukabinau, išploviau, reikės užkabinti, tris spintas paliksiu, virtuvės baldus“, - pasakojo D. Abraitienė. Ji netgi pasėjo daržovių, kurias taip pat paliks naujajai sodybos šeimininkei. J. Krapavičienė kalbėjo, kad nustebino ją ir tai, jog žmonės, sužinoję, kad sodyba parduodama už ją siūlė didesnę sumą, bet šeimininkė laikėsi tvirtos pozicijos, kad jeigu jau pažadėjo, tai savo nuomonės nekeis.

Jolanta sako, kad jeigu atsirastų geranoriškų žmonių, galinčių suteikti kokią nors paramą, ji mielai priimtų. „Kaip gali nereikėti, kai žmogus nieko neturi, nes esi viską paradęs“, - sako ji. Nors ir dabar tenka susidurti ne tik su palankiai nusiteikusiais žmonėmis, Jolanta stengiasi į tai nekreipti dėmesio ir nori pradėti naują gyvenimą, naujoje vietoje su viltimi, kad jis pagaliau nusidažys šviesesnėmis spalvomis.