baneris leidinys

onusaitisGintarė MARTINAITIENĖ

„Labiausiai pasiilgau savo lovos“, - prisipažino penktadienį iš Santariškių klinikų po operacijos grįžęs sunkiausias ne tik rajono, bet tikriausiai ir visos Lietuvos žmogus Rolandas Onusaitis. Jis džiaugiasi, kad už geraširdžių žmonių suaukotus pinigus pagaliau jam buvo atlikta gyvybiškai svarbi operacija. Jo žmona Kristina tikina, kad jei ne operacija, Rolandas ilgai būtų negyvenęs, nes kritinė riba jau buvo pasiekta.

Nuotr. Ir prieš operaciją, ir dabar, ištikimiausia Rolando palydovė – žmona Kristina, pavyzdingai besirūpinanti beveik 300 kg sveriančiu vyru.

Praėjęs penktadienis Onusaičiams buvo ypatingas. Į Vaiguviškių kaime, Plokščių seniūnijoje, esančius namus po operacijos grįžo tėtis, vyras. Sūnų sutikti atvyko ir mama bei svainis. Iš Vilniaus Santariškių klinikų jį parvežė Žmonių su negalia sąjungos autobusiukas. Kartu į sostinę parsivežti Rolando vyko ne tik žmona Kristina, bet ir visi vaikai: septyniolikmetė Rūta, penkiolikmetis Deividas, trylikametė Lina ir devynmetis Saulius. „Dabar taip gera ir lengva ant dūšios, kad negaliu“, - apkabindama vyrą Rolandą sakė Kristina. Ji pripažino, kad laukimas ir nežinojimas, kaip pavyks operacija, buvo siaubingai sunkūs, nes šeima buvo įspėta ir apie galimą grėsmę prarasti mylimą žmogų.

Operacija, kurios metu ant skrandžio buvo uždėtas žiedas, Santariškėse atlikta spalio 18 dieną. Būtent ši diena, kaip pripažino šeima, bus laikoma Rolando antrąja gimimo diena. Ar operacija buvo sudėtinga, tikriausiai reikėtų klausti ją atlikusio profesoriaus Gintauto Brimo. Kaip pasakojo pats Rolandas, ji išskirtinė vien tuo, kad tokio sunkaus žmogaus jie tikrai nebuvo operavę. Prieš operaciją jis svėrė 297 kg, kūno masės indeksas (KMI) buvo 95, o chirurgų sunkiausias operuotas pacientas yra turėjęs iki 80 KMI. R. Onusaičio svorį planuojama sumažinti iki 100 – 120 kg. Žinoma, laukia nelengvas kelias, bet pirmasis ir svarbiausias žingsnis jau žengtas. Dabar Rolandas laukia, kada pradės kristi svoris, vėliau vėl vyks į Santariškes suveržti žiedą, po kurio laiko reikės atlikti plastinę operaciją.
 
Pastaruoju metu 38-erių Rolandui buvo ypač blogai, vyrą pradėjo stipriai dusinti. Vasarą kojos buvo nusėtos žaizdomis, tiesiog kiauros, o kur dar prasidėjusi rožė, įvairiausi skausmai, kiti nepatogumai. „Neįsivaizduojate, ką reiškia, kai pats nė nusiprausti negali. Vaikai patys nusiprausia, susitvarko, o mane žmona kaip kūdikį apiprausia. Daktarai net stebėjosi, kad niekur žaizdų, iššutimų nėra, nors aš tokio svorio, o namie net vonios nėra“, - pasakojo sunkiasvoris. Žmona pripažino, kad Rolandui iš pradžių su tuo susitaikyti buvo ypač sunku, bet kur dings, susitaikė ir džiaugėsi rūpestingos ir atsidavusios žmonos globa bei priežiūra.

Nors Rolandas nuo gimimo buvo gana putlus, maždaug prieš metus vyrui buvo diagnozuota dramblialigė, dėl kurios, kaip jis sako, svoris tiesiog valandomis augo ir nieko neidavo padaryti. Vyro kojos sutinusios, sunku vaikščioti, o miegoti jis seniai priprato sėdėdamas. Šios detalės nežinodamos medicinos sesutės po operacijos jį bandė laikyti, manydamos, kad jis nukris, tačiau sužinojo, kad tai sunkiausio žmogaus kasdienybė. „Jei ne operacija, maniau, kad jau tuoj prarasiu vyrą. Galvojau gal net paskolą imti ar ką, kad tik išgelbėčiau žmogų“, - kalbėjo Kristina. Visgi paskolą paimti būtų ne taip paprasta, nes žmona bedarbė, Rolandui nustatytas 80 proc. nedarbingumas, o rūpintis reikia ir keturiais nepilnamečiais vaikais, ir gana skurdžia buitimi. Bet šeima nesiskundžia. Jie tikina, kad svarbiausia, jog būtų sveikatos ir sėkmingai po operacijos atsigautų Rolandas. Visa kita gal kaip nors susitvarkys. „Gaučiau iš kur medienos, tai tuoj priestatą statyčiau, o ir vonią kaip nors reikia įsirengti“, - ateities planais dalijosi tik po operacijos grįžęs Rolandas. Pasirodo, be jo parunko namuose darbai sunkiai vyksta, nes taip visi pripratę. Kristina taip pat netinginė, tik pasitaikius galimybei griebiasi darbo. Be to, nors šeima gyvena skurdžiai, negali nepastebėti jų tarpusavio ryšio ir vienas kito palaikymo. „Juk šeima - didžiausia vertybė, nors ir pas mus buvo visko – ugnį ir vandenį praėjome“, - tikina 18 metų santuokoje išgyvenę Onusaičiai.

Nors ant stalo garuoja tik iškeptas kugelis, Rolandas pripažįsta, kad kvapas vilioja, bet tikrai neketina jo net į burną imti. „Šiandien penktadienis, o aš nuo pirmadienio tik vandenuku ir buljonais gyvas. Nieko nevalgęs ir gerai jaučiuos. Dabar kaip kūdikis tik košelėmis maitintis turėsiu, o ir paskui reiks prisižiūrėti“, - pasakojo Rolandas. Bet svarbiausia, kad atsirado žmonių, kurie po televizijoje pasirodžiusios laidos apie sunkiasvorio gyvenimą bei sveikatos būklę suaukojo daugiau pinigų nei šeima tikėjosi – daugiau nei 8 tūkst. litų. Jiems šeima jaučiasi labai dėkinga. „Pasirodo, gyvenime viskas įmanoma, tik reikia nenuleisti rankų“, - besidžiaugdama išsipildžiusia svajone vis kartojo Kristina.

Jei ne žmonių geranoriškumas, šiandien Rolandas vargtų kaip vargęs, o šeima tikriausiai skaičiuotų paskutiniąsias brangaus žmogaus dienas šioje žemėje. Be to, ir Žmonių su negalia sąjunga, kuriai vadovauja Stasė Vasaitienė, pamačiusi publikaciją spaudoje, taip pat nusprendė padėti Rolandui. Nors šiuo metu ji atostogauja, mielai sąjungos autobusiuku Rolandą lydėjo į Vilnių, vyko jo parsivežti. „Labai geras jausmas padėti. Padėdamas Rolandui padedi visai šeimai“, - kalbėjo S. Vasaitienė. Per gana trumpą laikotarpį šeima taip susibendravo su sąjungos pirmininke, kad Rolandas ne kartą vadino ją antrąja mama. Grįžimo proga visa šeima prie namo pasodino medelį, prie kurio, kaip juokavo, šoks Rolandas su žmona, kai vyras numes svorį. Tikriausiai, gyvenime taip jau būna, kad kai tikrai reikia, likimas nepašykštėja žmonių geranoriškumo ir gerumo.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

93

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos