Gintarė MARTINAITIENĖ

Ne tik rajono gyventojai žino Keturnaujienoje esančią koplyčią bei sodybos šeimininkę Anelę Matijošaitienę, kuriai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų apsireiškė Jėzus Kristus. Tačiau šįkart kalbėsime ne apie apsireiškimus, o apie moters sveikatos būklę. Pasigirdo kalbų, kad jos sveikata itin bloga ir suabejota, ar moteris tinkamai prižiūrima, ar nereikia jai kokios nors pagalbos. Pasirodo, tai būtina, tik ne visi vienodai apie tai kalba.

Nuotr. Savanorės Vidutė (dešinėje) ir Genutė džiaugėsi, kad yra galimybė gauti slaugos priemonių, nes apie tai nieko nežinojo. D. Mikelionis šioje situacijoje pasiūlė ir kitokių problemos sprendimo būdų.

Pasidomėti, kaip šiuo metu sekasi beveik 85-erių metų sulaukusiai Aneliukei, paskatino vienas skambutis į redakciją. Smulkiai situaciją nupasakojusi moteris rekomendavo pažiūrėti, ar viskas ten gerai.

Ji nerimavo, kad A. Matijošaitienė yra itin prastos sveikatos būklės ir abejojo, ar ji gauna kvalifikuotą medicininę pagalbą, išreiškė susirūpinimą, kad ji galbūt netinkamai prižiūrima. Juk giminaičių moteris neturi, o šalia esantys ir atvažinėjantys žmonės nuolat keičiasi. Žinoma, nėra lengva įvertinti, kas tokioje situacijoje yra tinkama priežiūra, o kas ne, tačiau šiuo metu ją slaugančios moterys iš Kauno pripažino, kad pagalbos reikia. Apie tai, kaip realiai būtų galima padėti, pradėta spręsti tą pačią dieną.

 
Į Keturnaujieną vykome kartu su Socialinių paslaugų centro darbuotoju, tarybos nariu bei Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininku Dariumi Mikelioniu bei Sintautų seniūnijos socialine darbuotoja Vaidute Cikanavičiene teigusia, kad iki šiol jokio signalo apie tai, kad šioje sodyboje galėtų būti kažkas negerai ar netgi tai, kad šeimininkė serga, seniūnija nebuvo gavusi.

Namuose sutiktos savanoriškai Aneliukę slaugančios moterys Genutė bei Vidutė pripažino, kad sodybos šeimininkės sveikatos būklė vis prastėja. Nors dabar, jų pasakojimu, Aneliukei geriau, bet buvo pablogėję po lapkričio 14-osios. Tą dieną čia suguža minios žmonių, nes yra minimos apsireiškimų metinės. „Dabar jau geriau, lašines lašiname, prižiūrime. Aš pati buvusi medikė, akušere dirbau, tai tuos dalykus žinau“, - kalbėjo Vidutė. Nors dabar Aneliukei geriau, tačiau ji prisiminė ir ne tokias optimistiškas detales. „Buvo ji iškritusi iš lovos ir niekas įkelti nepajėgė, tai apklostyta ant grindų gal porą parų gulėjo. Kai atvykome, labai nusilpusi buvo, veidas nubrozdintas, kojos apšalusios, kraujotaka sutrikusi, galūnės mėlynuoti buvo pradėjusios, iš akių kraujas tekėjo, kaip kankinė atrodė“, - pasakojo kaunietė, konsultavusis ir su Šakių medikais. Tiesa, su Aneliuke nuolat gyvena Irena, kuri kartu gal keturiasdešimt metų, tačiau ir ji pati nėra stiprios sveikatos, tad ir kvietėsi pagalbos iš Kauno. Dabar moterys ir ugnį pakuria, ir vaistus leidžia, ir prižiūri. „Tai vieni atvažiuoja, tai kiti, vis keičiamės čia mes“, - pasakojo Genutė. Jai pritardama Vidutė teigė, kad paslaugiusios turės namo išvykti ir jos.

Nors A. Matijošaitienės sveikata stipriai pablogėjo maždaug prieš trejus metus, ji niekuomet nebuvo linkusi prašyti pagalbos. „Jos (Aneliukė ir kartu nuolat gyvenanti Irena – red.) uždaro būdo, niekur nesikreipia, bet jūs nesuprasite, tai ir dvasiniai dalykai“, - aiškino Genutė. Dvasiniai dvasiniais, bet jei žmogui negerai ir reikia pagalbos, galbūt reikia imtis realių priemonių tuomet, kai dar galima kažką pakeisti? D. Mikelionis, sužinojęs, kad Aneliukei nenustatyta nei globa, nei slauga, teiravosi, ar nereikėtų spręsti šį klausimą. Tačiau, kad pagalba būtų teikiama, reikia, kad kažkas jos prašytų. Šioje situacijoje jos niekas neprašė, tad iš kur galima žinoti, kad ji reikalinga. „Jei kažkas nebūtų kreipęsis į spaudą, nežinotume ir dabar. Tik paskui, kai kas nors atsitinka, visi puola ieškoti kaltų - kas nesužiūrėjo, kas buvo atsakingas“, - kalbėjo D. Mikelionis. Tačiau galbūt mūsų visuomenėje taip įprasta, kad skandalus keliame tada, kai jau niekuo padėti realiai negalima? Pasirodo, šioje situacijoje dar galima daug ką pakeisti.

Moterys nustebo sužinojusios, kad yra galimybė nustatyti slaugą ar teikti pagalbos į namus paslaugą. D. Mikelionis jas informavo, kad yra galimybė ir funkcinę lovą, ir tualetinę kėdę ar vaikštynę gauti. Tik už tai reikėtų mokėti, nes bent kol kas slauga ligonei nenustatyta. „Ar jūs negalite sutvarkyti šių dalykų? Funkcinė lova būtų labai gerai. Apie ją seniai svajojome, bet nežinojome, kaip gauti. Jei gautume vaikštynę, bandytume ir ant kojų statyti“, - tikino moterys. Jos džiaugėsi, kad mes jas aplankėme ir teigė, kad tikriausiai pats Dievas atsiuntė, jei mes šioje situacijoje ir padėti galime.

D. Mikelionis po apsilankymo ir pokalbio su moterimis užsuko pas felčerę Aldoną Narkūnienę Keturnaujienoje ir paprašė pradėti tam tikrus darbus. Tiesa, jai ši situacija buvo žinoma, tik ji patikino, kad iki šiol slaugos klausimų išspręsti nėjo. D. Mikelionį ir V. Cikanavičienę tai šiek stebino. „Kaip gali neiti, jei žmogus guli ant patalo?“ –teiravosi jie. „Susisiekite su gydytoja, tegul ji nustato būklę, surašo, kokių priemonių reikėtų ir reikėtų pradėti tvarkyti popierius dėl paslaugų teikimo namuose“, - aiškino Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas. Teikiant šias paslaugas, pas Aneliukę galėtų apsilankyti žmogus po 1-2 valandas kiekvieną dieną arba po 2-3 valandas kas antrą dieną ir suteikti reikiamą pagalbą – jei reikia pakurti ugnį, sutvarkyti kambarius ar pasirūpinti kitais dalykais. Tuo, ko labiausiai reikia. Galimybę gauti šią paslaugą teigiamai vertino ir ligone besirūpinančios kaunietės. Tad artimiausiu metu šie reikalai turėtų pradėti judėti į priekį. Tiesa, apie gulimąsi į ligoninę, kaip tikino kaunietės, nei pati Aneliukė, nei jos globėja, jei galima ją taip pavadinti, nelabai linkusios girdėti. Prieš kurį laiką ji gulėjo globos namuose Kudirkos Naumiestyje, tačiau moterys ją vėl pasivežė namo ir slaugo čia.

„Aišku, kad nėra lengva, o jos (Irena ir Anelė – red.) niekada nieko neprašo, kenčia ir tiek. Ir už elektrą moka, ir vaistus perka tik iš savo pinigėlių, pensijos. Gerai, kad žmonės nuolat aukoja, lenkai nemažai prisidėjo, tai ir remontėlį šiek tiek padarėm, nes visas rūsys čia užtvinęs buvo, išvis įeiti nėjo. Va, ir pečių padovanojo“, - pasakojo moterys. Socialinė darbuotoja taip pat pripažino, kad Aneliukės pajamos nėra didelės. Ji gauna apie 600 litų pensiją ir apie 150 litų priežiūros pašalpą. Tiesa, visas turtas, kaip tikino moterys, yra užrašytas Bažnyčiai.

Visiškai kitokios nuomonės Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas ir Šakių dekanas Donatas Jasulaitis. „Tikrai nereikia jokios pagalbos. Yra ten kam prižiūrėti. Jau visa savaitė iš Kauno specialistai atvažiavę ir jokių nesklandumų ten nėra. Juk ir senatvė savo daro“, - teigė dvasininkas. Jis tikino, jog į Keturnaujieną nuvyksta keturis kartus per mėnesį ir visuomet aplanko Aneliukę, pažiūri, kaip sekasi. „O ką ten, kaimiškoje vietovėje padėtų iš kažkur atėjęs žmogus. Juk Irena visada kartu gyvena, padeda. Manau, viskas čia tik kalbelių lygis ir nežinau, kas tai skleidžia“, - tikino klebonas. Jo manymu, geresnės pagalbos nei šiuo metu ligonė gauna, ji tiesiog negaus.