baneris leidinys

biruteGintarė MARTINAITIENĖ

„Siaubas kaip baisu ir sunku taip gyventi. Ant kojų visai pristoti neina, labai skauda“, - kalbėjo iš lovos sunkiai bepasikelianti ir dramblialige serganti Gotlybiškių kaimo gyventoja Birutė Damijonaitienė. 55-erių metų moteris sakė jaučianti, kad tai jau ligos pabaiga ir net nežino, ko imtis, kad palengvintų savo gyvenimą.

Nuotr. Birutė tikino, kad tiesiog nepajėgia atkelti savo dabartinio svorio ir net nežino, ko griebtis.

Birutė prisiminė, kad jai daktarai dar prieš daug metų yra sakę, kad jos ateitis „ant patalo“, bet tuomet tikriausiai nepagalvojo, kad laukia būtent toks gyvenimas. „Man išsiliejo limfa, tvarkė tuos dalykus, bet sakė, kad ateityje gerai nebus. O rimčiau sergu jau dvidešimt metų“, - prisiminė pašnekovė. Būtent dėl limfos sutrikimų, kai užsikemša limfagyslės, ir audiniai iš kraujo negauna reikalingų medžiagų, iš žarnyno gleivinės neišnešiojami suvirškinti ir rezorbuoti riebalai ima kauptis kituose audiniuose. Dėl to tose vietose audiniai storėja, pučiasi ir išsivysto vadinamoji dramblialigė. „Gal pridėjo ir tai, kad nuo aštuntos klasės sunkiai dirbau, kilnojau, kiaules šerdavau. Namie irgi nebūdavo lengva, nes buvom šeši vaikai, bet kitaip neišėjo, taip reikėjo. Sunkokai ir mes patys gyvenome, nė vieno iš vaikų į mokslus negalėjome išleisti“, - apie savo gyvenimą pasakojo B. Damijonaitienė.
 
Stebint, kaip lovoje gulėdama Birutė bando įsisiūbuoti ir koją prilaikydama lazdele atsisėsti, net nekyla klausimas, ką reiškia gyventi tokio svorio žmogui. Moteris tikino, kad tiesiog neatkelia savo svorio. Ji sako net nežinanti, kiek šiuo metu sveria, bet spėja, kad apie 300 kg. „Kokie 250 kg tai tikrai bus, jei nedaugiau. Prieš dvejus metus svėriau 180 kg, bet per tą laiką labai pastorėjau. Tokį svorį, koks dabar, pasiekiau per paskutinius penkerius metus“, - pasakojo B. Damijonaitienė. Sveikata labiausiai pablogėjo po vasaros, dabar moteris sunkiai atsikelia iš lovos, nekalbant apie vaikštinėjimą ar kitus dalykus. „Vis prastėja, siaubingas jausmas, kai savęs apsitvarkyti negali, - guodėsi Birutė. – Jaučiu, kad ligos pabaiga artėja“. Pasak jos vyro Algimanto, kuris, kaip teigė, kiek gali, tiek „pamačija“, sutuoktinė vaistus vartoja tiesiog kalnais. „Ir su jais blogai, ir be jų“, - tikino dramblialige serganti moteris. Kai jaučiasi šiek tiek geriau, medikamentų kiekį ji stengiasi mažinti, nes jaučia ir šalutinį jų poveikį, pradeda skaudėti kai kuriuos organus.

Nors į lauką ir vasarą išeidavo retai ir taip tik pasiramstydama, sako dar nenusiteikusi sėsti į neįgaliojo vežimėlį, kuris stovi gretimame kambaryje. „Nežinau, bet ir nesmagu, ir gėda, ir iškart nekoks jausmas apima, bet pavasarį jau reikės. Būdavo šiaip ne taip išeinu į lauką, tai vyras dar iš paskos kėdę neša, prisėdu, pailsiu, bet baisu, kad nesusvaigčiau, nenuvirsčiau, tai ir neinu“, - pasakojo Birutė. Visgi ji ypač dėkoja Socialinės paramos skyriui, kuris pasistengė, kad prieš didžiąsias metų šventes jai būtų pritaikytas dušas, prie namo įrengtas pandusas. Dabar ji džiaugiasi galėdama po dušu atsisėdus nusilieti vandeniu, nes iki tol vonios kambarys buvo itin ankštas ir buvo įrengta tik vonia. „Sėdėdama prie kriauklės apsiprausdavau, apsišluostydavau ir viskas, o matysite, koks erdvus vonios kambarys dabar“, - sakė Birutė. Daugiau nei trisdešimt metų santuokoje išgyvenę sutuoktiniai mąsto ir apie remontą, bet daug ką riboja finansinės galimybės, šlubuojanti sveikata. Vyrui Algimantui taip pat prieš kurį laiką buvo atlikta širdies operacija, po kurios pradėjo augti svoris, o dabar ir pilvo srityje kažkoks auglys atsirado. „Reikės žiūrėti, gal operuotis, nes jaučiuosi kaip koks lumzdas, bet čia palikti irgi negaliu, ką ji viena darys“, - aiškino vyriškis. Pati Birutė sako, kad mielai priimtų ir socialinio darbuotojo pagalbą, kuris šiek tiek padėtų apsitvarkyti. Moteris netgi teiravosi, kokios būtų galimybės, norint sulaukti tokios paslaugos. Juk būna, kad vyras ilgiau užtrunka, ar taurelę išlenkia. „Tada lieku išvis be nieko, nežinau, ko griebtis“, - guodėsi Birutė.

Nors A. ir B. Damijonaičiai užaugino dvi dukras ir sūnų, šie į namus Gotlybiškiuose sugrįžta itin retai. Vyriausioji, 31-erių Rasa, gyvena Vokietijoje, tad su ja išvis tik susiskambina, o ir Kaune gyvenantys Jurgita bei Linas – nedažni svečiai. Moteris sako, kad patys vaikai sunkokai verčiasi, ne visada turi galimybių grįžti aplankyti tėvus. „Ir anūką turiu, Raselės sūnų, bet jo nematau, neturiu ką priglausti, tai kačiuką glaudžiu“, - savo išgyvenimais dalijosi pašnekovė.

Taip vis labiau kaustoma prie lovos prieš dvejus metus Birutė pradėjo užsiimti rankdarbiais, piešti, verti karolius. „Turiu kažką veikti, nes vien žiūrėti televizorių nusibosta“ – sakė ji, rodydama savo darbus.

Bėdoje Birutės nepalieka ir Žmonių su negalia sąjunga, vadovaujama Stasės Vasaitienės, kuri tarpininkavo operuojant dramblialige sergantį kitą rajono gyventoją Rolandą Onusaitį. Pasak S. Vasaitienės, artimiausiu metu pas Birutę turėtų atvykti LNK televizija ir parengti apie ją laidą, galbūt surinkti lėšų jos operacijai. Sąjungos vadovė įsitikinusi, kad moters tokioje situacijoje, kokioje ji yra dabar, tiesiog negalima palikti. Pati ligonė sakė neturinti jokių santaupų, tad geresnė sveikata – tik svajonė. „Mačiau kaip Rolandui tą žiedą ant skrandžio uždėjo, bet iš kur man tokie pinigai“, - kalbėjo Birutė.

Gyventojai, norintys ir galintys paaukoti pinigų Birutės operacijai, lėšas gali pervesti į specialiai atidarytą sąskaitą LT934010042100346692.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

93

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos