Asta GVILDIENĖ

Praėjusį pavasarį išrinktos rajono tarybos veikla netruko įsibėgėti. Skaitytojai domisi, kokie buvo 2011 – ieji žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo? Kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus? Su kokiom nuotaikom žvelgia į šiandieninį gyvenimą? Apie tai jau diskutavome su pirmuoju nepriklausomai kandidatavusiu tarybos nariu Edmundu Rinkevičiumi, opozicijoje dirbančiais Irena Haase ir Antanu Burkšaičiu. Apie tai kalbiname ir Vaidą Balčiūną, dirbantį taryboje jau antrąją kadenciją iš eilės.

Nuotr. Antroje kadencijoje dirbančio Vaido Balčiūno teigimu, ginčuose gimsta ne tiesa, o kompromisas.

Kaip keitėsi darbas taryboje per penkerius metus?

Jei ketverius pirmosios kadencijos metus galima vertinti kaip mokymąsi pradinėje mokykloje, tai šiandien aš - jau pagrindinėje mokykloje ir supratimas apie darbą taryboje evoliucionuoja. Pradedančiajam tai galbūt panašu į visuomeninę užklasinę veiklą, kurią vykdo po pagrindinio darbo. Vėliau sužinai, kad priklausai politikų, kuriuos saisto kažkokie  kodeksai, tarnybinės etikos normos kategorijai. Po to paaiškėja, kad įstatymas įpareigoja dirbti rinkėjams įvairiomis formomis. Tai ne tik darbas tarybos posėdžiuose, bet ir susitikimai su rinkėjais, atsiskaitymai jiems bei viešųjų paslaugų teikimo stebėjimas ir darbas įvairiose komisijose,  darbo grupėse, komitetuose. Kandidatams į tarybos narius, manau, būtų privalu išlaikyti pagrindinių teisinių žinių egzaminą, kad labiau motyvuotų ir būtų vaisingiau dirbama rinkėjų labui.

 
Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo ar negatyvo?

Ko gero matau daugiau pozityvumo, nors apie jį mažiausiai kalbame. Kartais jis būna panašus į abejingumą. Negatyvų šiandieninį gyvenimą bando pateikti didžioji žiniasklaida, stengdamasi pritraukti žiūrovų ir skaitytojų, kurie ją išlaiko, dėmesį. Reiškinius vertinti per savo prizmę turėtų būti pilietinė pareiga. Tie, kas daro gerus darbus, apie juos irgi nerėkia išėję į gatvę. Tačiau mūsų lietuvių bruožas – ieškoti negatyvo kitame, kad galėtum suvokti, jog tau nėra taip blogai, kaip atrodo. Kiekvienas reiškinys visuomet turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Kaip sako psichologai, kažkieno pabaiga – nauja galimybė kitai pradžiai.

Ar teisingas posakis – „ginčuose gimsta tiesa“?

Kad įvairių nuomonių išsakymas būtinas, nesiginčysiu. Tačiau politikai dažnai daug laiko praranda ginčuose, kur stengiamasi ne argumentais, o pakeltu balsu ar nevaldomomis emocijomis įrodyti savo pozicijos teisumą. Todėl komitetų darbe ir tarybos posėdžiuose pasigendu argumentuotų diskusijų, kuriose gimsta ne tiesa, bet kompromisas. Visi turi savo tiesą.

Ar tikite, kad pranašaujama sunki šių metų situacija gali pasikeisti?

Įvertinant pranašaujamą situaciją reikėtų lyginti 1992, 2002, 2007, 2011 metus, koks buvo ir dabar yra savivaldybės biudžetas, koks vidutinis atlyginimas, nedarbo procentas, gimstamumas, mirtingumas, pašalpų ir mokesčių dydis, o galų gale ir grūdų derlius. Šiandien mums stengiamasi  primesti, kad ekonominiai veiksniai lemia žmogaus gyvenimo kokybę. Kuriais metais ta situacija buvo sunki, o kuriais lengva? Bėda ta, kad „sėkmingais“ metais laikome 2007 metus, kai į Lietuvą plūstelėjo europiniai pinigai, ekonomika gavo perteklinį maitinimą, pajamos nepagrįstai išaugo, o bankai dalino pinigus į kairę ir į dešinę... Dabar matome, kad tai nebuvo normalu. Galų gale, ir graikų pavyzdys rodo, kad į skolą ilgai negyvensi. Reikėtų pasimokyti iš jų pavyzdžio. Manau šie metai bus „normaliai įvairūs“. Vieniems galbūt atneš sėkmę, kitiems stabilumą, tretiems netektį... Kalbant apie gyvenimo kokybę svarbu akcentuoti ne tik pajamų didėjimą ar mažėjimą, bet ir sveikatos, santykių su artimaisiais, dvasinės būsenos pokyčius.

Visada bandau žiūrėti kuo realiau ir netikiu pernelyg optimistinėmis ar pesimistinėmis prognozėmis. Iš šių metų tikiuosi stabilumo visais atžvilgiais, o rudenį – įgalaus Seimo, kuris galėtų sudaryti stiprią Vyriausybę.

Ar sunku dirbti opozicijoje?

Didelio skirtumo dirbti pozicijoje ar opozicijoje iš esmės nėra. Pareigos tos pačios, atstovaujame tiems patiems rinkėjams, turime tas pačias privilegijas ir pareigas. Kiekvienas tarybos narys dalyvauja tarybos darbe pagal savo sąžinę, laiko turėjimą, atsakomybės suvokimo lygį. Kadangi opozicijoje dirba tik keletas tarybos narių, tai norint daugiau prisidėti prie bendro rezultato, tenka intensyviau suktis. Nes ne visuose komitetuose šiandien turime savo atstovus. Kartais turime padirbėti ir už tą kolegą, kuris nepateko į tarybą.

Ar čia galioja patarlė: „Vienas lauke ne karys“?

Manau, kad negalioja. Vienas aktyvus tarybos narys gali nuveikti daugiau nei dešimt formaliai užimančių tas pareigas. Labai svarbu, kiek žmogus šiame darbe gali atiduoti savęs. Bent vieną dieną per savaitę reikėtų skirti tarybos darbui. Yra tokių tarybos narių, kurie ir ne vieną dieną skiria, nes dar reikia daug perskaityti, susipažinti, pasiruošti.

Kaip manote, ar mažėjant gyventojų skaičių turi mažėti ir tarybos narių skaičius?

Taip. Tam pritariu. Sumažėjus rajono gyventojų skaičiui beveik 17 proc., turėtų sumažėti ir tarybos narių skaičius. Manau, jei liktų 10 – 15 – būtų optimalus variantas. Nereikėtų aiškintis, kas buvo priimta viename ar kitame komitete, visi susėstų prie vieno stalo, padirbėtų kartu keletą dienų prieš posėdį, kol visus klausimus išdiskutuotų, ir viskas visiems būtų aišku. Dabar dažnai tarybos posėdyje sužinome, kad klausimas išimtas, nes kažkuriame komitete jam nebuvo pritarta.

Tačiau to nebus įmanoma pasiekti, kol nebus pakeistas savivaldos įstatymas. Tie, kas dirbs naujame Seime, šį klausimą turėtų spręsti pirmiausiai. Tačiau visuomet sunku nupjauti šaką, ant kurios pats sėdi... Nes, sumažinus tarybos narių skaičių, ir pats gali į tarybą nepatekti arba skaičiuoji, kad mažiau vienos partijos narių joje tuomet dirbtų. Tai irgi kai kam būtų nenaudinga...

Kaip vertinate praėjusių metų tarybos darbą?

Praėjusių metų tarybos nariai buvo aktyvesni. Daugelis stengiasi įnešti savo indėlį į bendrą aruodą. Tačiau buvo ir daug asmeniškumų. Tas pats klausimas praeitų greičiau, jei jį būtų pasiūlęs kitas tarybos narys, o ne Edmundas Rinkevičius, įnešęs daug entuziazmo į tarybos darbą. Tačiau vėliau tas hiperaktyvumas virsta kova vardan kovos, o ne rinkėjų interesų gynimu. Daug laiko buvo prarasta nereikalingoms emocijoms ir ginčams. Todėl manau, kad kai kuriuos sprendimus taryba pražiūri, kol pešasi tarpusavyje, išsitriukšmauja dėl neesminių dalykų, o pagrindiniai lieka nuošalyje.

Ir dar, kai jau ketvirtame komitete tas pats žmogus girdi tuos pačius klausimus, tai dar nespėjus paklausti, jis puola atsakinėti -  jam viskas iki skausmo aišku. O atsakingas valdininkas tuo tarpu tik palinksi galva. Priėmus sprendimą to valdininkėlio ir nelieka, nes visa atsakomybė pereina lyg ir ant tarybos narių pečių.

 
Beje, reikėtų nepamiršti, kad sprendžiant vienus ar kitus klausimus, verta pasiklausti nuomonės tų, kurie visai nėra su juo susiję. Iš tiesų, švietimiečiai gali daugiau problemų pamatyti medicinoje, o medikai ir vaikų tėvai – švietimo sistemoje. Tad visuomet vertėtų išklausyti ir kitą nuomonę.

Pačios tarybos darbo organizavimas šiek tiek strigo dėl to, kad dar vis neturim tarybos sekretoriaus, optimizuojančio tarybos narių darbą. Rimai Rauktienei tapus vicemere, ji negali atlikti abiejų darbų, nes tai neįmanoma. Todėl turėtų būti paskirtas kitas žmogus.