Gintarė MARTINAITIENĖ

„Kol gyviems kapų nėra, reikia gyventi“, - sakė vienišas šakietis Julius Stulga. Pats pensininkas nesuvokia, kodėl jis turi tiek įvairių baimių, tačiau gyventi vienam tampa vis labiau nepakeliama. „Aš vienas bijau būti. Gal pas mane ateitų kas gyventi ar tik naktimis permiegoti, gal mane priimtų“, - prašydamas pagalbos kalbėjo šakietis.

Nuotr. J. Stulga dienas leidžia klūpodamas ant lovos krašto ir žiūrėdamas pro langą. Ir taip diena iš dienos.

Apimtas įvairių baimių

Jau kuris laikas 72 metų šakietis Julius Stulga „Drauge“ skelbiasi, kad ieško žmogaus, kuris norėtų ir galėtų pas jį gyventi, galbūt jį priimtų į savo namus. „Aš net primokėčiau kokią penkiasdešimtinę“, - patikino vyriškis. Be to, kai kurie kaimynai ragino pasidomėti, kaip sekasi šiam senoliui, nes pastaruoju metu jis pasidaręs dar keistesnis nei įprastai ir visuomet matomas „įlindęs“ į langą.

 
Vienišas šakietis pasakojo, kad nei artimųjų, nei draugų neturi, tačiau anksčiau vienatvė neslėgė taip, kaip paskutiniuosius dvejus metus. „Ypač nuo gruodžio blogai. Ir ko tik nebijau.. Turiu aukščio, tamsos, didelių patalpų baimes... Vakare taip pradedu bijoti, kad, atrodo, įlįsčiau į kokį plyšį, užsikasčiau, kad tik niekas nerastų“, - pasakojo pensininkas. Nelabai jam pavyksta užmigti naktimis, nes negali pakęsti tylos. Tuomet vyriškiui atrodo, kad visur tyko dvasios, besiruošiančios jį sugriebti. Tad kartais skaitydamas ar klausydamas muzikos užsnūsta, tačiau prabudęs vėl dreba it epušė, kad tik kas neatsitiktų, kad tik kas neateitų. Nors duryse – didžiulė sklendė, saugumo Juliui tai nesuteikia. Vakare jis dar užsitraukia specialiai pasidarytą užtiesalą prie lovos, kad erdvė atrodytų mažesnė ir taip tūno tame kampelyje.

Dienomis, sako Julius, geriau, tuomet dienas jis leidžia klūpodamas ant lovos krašto ir žiūrėdamas pro langą skaičiuoja žmones, automobilius. Tačiau vakare vyriškis pro langą jau nestebi nieko, nes bijo, kad kas kokio akmens į langą nepaleistų. „Niekada anksčiau taip nebūdavo, nesuprantu. Atrodo, lyg dalies manęs trūksta“, - pasakojo vyriškis. Sako, jei kas ateitų pas jį, gal ir valgyti pagamintų, paskui kartu pavalgytų, pakalbėtų, muzikos paklausytų, o dabar vienas ir vienas. „Neturiu kur išeiti, neturiu ką veikti“, - guodėsi J. Stulga. Jis net savo lovą užleistų, o pats šalimais įsikurtų, kad tik vienam nereikėtų būti. „Ateitų kokia moteriškė, tai ir savo tvarką įsivestų, o dabar, kiek čia man reikia vienam“, - teigė pensininkas. Kaime gyventi, sako, negalėtų, nes ten jaustųsi nesaugiai. „Man saugu daugiabučiame ir mūriniame name, tai čia jau vis nepadegs“, - mintimis dalijosi vieno kambario bute gyvenantis senolis. Tiesa, butas dviejų kambarių, tačiau moteris, kuriai priklauso kitas kambarys, J. Stulgos pasakojimu, jau keletą metų čia nesirodo.

Nelabai jam gyvenime sekėsi ir su moterimis, šeimos sukurti ar vaikų susilaukti taip ir nepavyko, nors žmonos ieškojo nuo 16 metų. „Tos moterys vis atpuldavo nuo manęs, nežinau kodėl“, - pasakojo šakietis. „Kad būčiau bagotas, tai ir draugų, ir artimųjų atsirastų, o dabar nieko“, - guodėsi menkas pajamas gaunantis vyriškis. Susimokėjus mokesčius, iš 655 litų pensijos mėnesiui jam lieka apie 200 litų. „O ką, vogt neisi, o ubagaut labai sunku būtų“, - patikino pašnekovas. Jis gyvena ketvirtame daugiabučio namo aukšte, tad kartais patekti į namus jam nemenka užduotis – tenka pailsėti ir atsipūsti. Dėl savo baimių, nuogąstavimų jis lankosi ir pas medikus, tačiau bent jau kol kas jokie medikamentai nepadėjo. „Gal per leini buvo, gal per mažai gėriau“, - mąstė vyriškis. Dabar vėl planuoja vizitą pas gydytoją, tačiau ten lankosi tik po pensijos, nes kitaip neturėtų už ką nusipirkti vaistų.

Visgi jis džiaugėsi, kad antradieniais jį lanko Socialinių paslaugų centro specialistė, kuri šiukšles išneša, kambarį aptvarko ar kokį kitą darbą nudirba. „Daugiau mes nelabai ką ir galime pasiūlyti. Kiek galime, tiek padedame, gauna lankomąją priežiūrą, „Maisto banko“ produktais paremiame, o tokio dalyko kaip paslaugų naktimis tiesiog nėra“, - aiškino Socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė. Tokiu atveju direktorė mato vienintelį sprendimą – apgyvendinimą senelių namuose. Tačiau tokį siūlymą išgirdęs J. Stulga tik moja ranka. „Oi ne“, - atrėžia vienišius. Jo įsitikinimu, ten laiko tik tokius, kurių šeimynykščiai „pašefuoja“, pajamas turi. „O man ten kokio seno maisto paduos ar vaistų ir po kokios savaitės mirsiu“, - nepagrįstomis baimėmis bei įsitikinimais dalijosi pašnekovas.

Socialinių paslaugų centro duomenimis, 2010 metais rajone buvo lankomas 101 pagyvenęs, vienišas asmuo, 2011 metais dienos socialinę globą gavo 130 tokių žmonių.