Asta GVILDIENĖ

Balandžio 17 dieną Šakių laisvalaikio centre rajono globėjai susitiko su Marijampolės socialinės pagalbos centro direktore Vilma Ratkevičiene ir socialinėmis darbuotojomis Danguole Paltanavičiene bei Aušra Navikaite, kurios pasiūlė savo konsultacijas bei būsimų įtėvių ar jau esamų globėjų mokymus. Susitikimo metu buvo iškelta bei aptarta, tikriausiai, pati skaudžiausia  vis dar pasitaikanti problema, kai susidūrę su sunkumais globėjai atsisako savo globotinių. Kodėl taip atsitinka? Ar dažni tokie atvejai mūsų rajone? Ar sunku išmokti globojamus vaikus priimti tokius, kokie jie yra?

Nuotr. Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotoja A.Navikaitė papasakojo globotinės Emilijos istoriją ir akcentavo priežastis, lėmusias tokią jos pabaigą.

Projektas suteikia realią pagalbą

Pasiryžimas globoti ar įvaikinti vaiką yra ilgo kelio pradžia. Po šio svarbaus žingsnio šiandien seka būsimų globėjų ir įtėvių mokymai bei jų įvertinimas, kada patikrinama, ar iš tiesų apsisprendimas priimti į savo šeimą vaiką yra apgalvotas ir atsakingas. Prieš penketą metų tokių patikrinimų nebuvo, tačiau ir tada, ir dabar globėjų ar įtėvių šeimos, dar vis susiduriama su realiais iššūkiais ir išbandymais. Tad labai svarbu, kad globėjai ir įtėviai turėtų galimybę įgyvendinti vieną iš pagrindinių savo gebėjimų - bendradarbiauti ir dirbti komandoje, sprendžiant iškilusias problemas. Ilgą laiką pagalba globėjų ir įtėvių šeimoms buvo teikiama tik susidūrus su sunkumais, o šiandien projektas „Globėjų ir įtėvių rengimas globai bei įvaikinimui“ leidžia teikti paslaugas tiek prieš globą ar įvaikinimą, tiek ir po to, kai vaikas apsigyvena naujoje šeimoje.

 
Emilijos istorija

Emilijos istorija, kurią papasakojo Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotoja – viena iš tų skaudžių, neišgalvotų istorijų. Jokių mokymų nelankiusi šeima paėmė globoti  trimetę mergaitę, kuri po 13 metų pabėgo iš namų ir tik tuomet socialinės tarnybos sužinojo apie šią globėjų šeimą ir jos problemas. Tuomet ir buvo nustatytos jų priežastys. Pasak A.Navikaitės,  pati svarbiausia iš jų ta, kad globėjų šeima nebuvo parengta globėjų vaidmeniui ir augino ją visai nekreipdama dėmesio į tai, kad vaikas turi savo kilmę ir savo gyvenimo istoriją. Be to, globėjai nemokėjo mergaitei parodyti savo meilės ir jų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški, o auklėjimo metodai netinkami ir autoritariški. „Blogiausia tai, kad ši globėjų šeima nepalaikė jokių ryšių su psichologais, nesikreipė pagalbos nei į socialinius darbuotojus, nei į vaiko teisių apsaugos specialistus, nes nematė reikalo to daryti, - pasakojo socialinė darbuotoja. – Globėjai nekreipė dėmesio į mergaitės jausmus, o tik reikalavo, kad ši būtų tokia, kokios jie tikisi.“ Išaiškėjo, kad Emilijos jausmai buvo ignoruojami, ji buvo lyginama su kitais vaikais, verčiant jaustis blogai ir menkinant jos savivertę. Globėjai neigiamai ir žeminamai kalbėjo apie jos mamą, ypač tada, kai mergaitė netinkamai pasielgdavo, draudė bendrauti su aplinkinių kaimynų vaikais.

Emilija savo blogą emocinę būseną bandė išsakyti netinkamu elgesiu, savo pyktį išreiškė meluodama, laiku negrįždama namo, bėgdama iš namų. Pasak A.Navikaitės, tai buvo  vienintelis būdas pasakyti: „Pažiūrėkit į mane, man labai bloga gyventi. Patekusi į vaikų krizių centrą, mergaitė kategoriškai atsisakė grįžti pas globėjus, teigdama, kad netiki, jog jie gali pasikeisti ir ją priimti tokią, kokia ji yra.

Išgirdus šią istoriją, kyla klausimas, kiek tokių ir panašių atvejų mūsų rajone? Kiek globotinių tiesiog atsisakoma ir grąžinama atgal į vaikų globos namus, vos susidūrus su pirmosiomis problemomis? Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos R.Lebedžinskienės teigimu, tokie atvejai mūsų rajone labai reti, tačiau pasitaiko. Jos manymu, tai vyksta todėl, kad globėjai, neišklausę mokymų, nepasiruošę spręsti iškilusių problemų, dažnai ir į psichologus nesikreipia ar nepasitiki jų kompetencija. „Tokiais atvejais įžvelgiame žinių trūkumą ir siūlome pasikonsultuoti su specialistais, - pasakojo R.Lebedžinskienė. – Labai džiaugiamės, kad šiandien šeimynoms ir globėjams, pasinaudojant projektu, galime pasiūlyti nemokamus  mokymus, kurių pirmasis užsiėmimas vyks jau gegužės 24 dieną.“

Šakių rajono likusių be tėvų globos vaikų globėjų klubo valdybos narė Rasita Grinkevičienė patvirtino, kad Marijampolės socialinės pagalbos centro organizuojami mokymai yra labai reikalingi tiek žmonėms besidomintiems globa ir įvaikinimu, tiek jau globojančioms vaikus šeimynoms. „Žinau tik vieną tokį atvejį, kai buvo atsisakyta globojamo vaiko, tačiau man sunku vertinti, kodėl taip atsitiko, - tvirtino ji, pykdama ant visuomenėje sklandančios nuomonės, kai sakoma, jog dėl visko kalti genai. – Iš tiesų, ir savi vaikai visi skirtingi. Tačiau niekas nenuginčys, kad ir saviems, ir globojamiems vaikams meilės ir šilumos reikia vienodai.“

Rajone tokių atvejų pakankamai

Šakių vaikų globos namų direktorius Virginijus Kelertas sako, kad per septynerius metus jis prisimena 11 tokių atvejų, kai globėjai ir šeimynos atsisakydavo savo globotinių, kurie buvo įvardijami kaip probleminiai vaikai. „Kai jie pas mus patekdavo, pamatydavom, kad  ne visi jie buvo tokie probleminiai, kaip buvo traktuojama, nes čia esame matę ir problematiškesnių vaikų, tačiau nei vieno jų niekada neatsisakėme“, - tvirtino jis, primindamas, kad šeimynose lengviau bendrauti  su aštuoniais vaikais, negu vaikų globos namuose su trisdešimčia. Pasak jo, lengviausia jų darbuotojus apkaltinti tuo, kad vaikai netinkamai elgiasi, prisigeria vaistų ar pabėga, tačiau niekas nesigilina, kokie vaikai čia atėjo ir iš kur. Juk savo vaikų niekada neišmestume, tai kodėl, prisiimdami atsakomybę už globotinį, iškilus problemoms, randame būdų jo atsisakyti.

Labai svarbu, kad globėjai ir šeimynos, prisiimdami atsakomybę už savo globotinius, pirmiausiai savęs paklaustų, ar tikrai sugebės svetimą vaiką mylėti taip, kaip savą, ar mokės priimti tokį, koks jis yra.