Asta GVILDIENĖ

Garbaus amžiaus sulaukęs, 87 metus einantis Jonas Bosas, kilęs iš Sudargo krašto, visą gyvenimą dirbo mokytoju, Siesartėnų aštuonmetės mokyklos direktoriumi, Šakių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėju ir inspektoriumi. Gyvenimo saulėlydy jis vis dar energingas ir kupinas naujų idėjų – tęsia savo visuomeninę veiklą, vadovaudamas Šakių rajono pagyvenusių žmonių ir antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijai, rašo ir vieną po kitos leidžia savo knygas.

Nuotr. J.Bosas džiaugėsi, kad svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis išliko tikintis ir iš to sėmėsi jėgų.

Daug dirbęs ir šiandien niekaip negalintis sustoti ne vienu Garbės ir Pagyrimo raštu bei „Aitvaru“ nominuotas, pelnęs Lietuvos TSR nusipelniusio mokytojo vardą, senjoras apgailestauja, kad galėtų dar daug nuveikti, jei ne kiekvienais metais vis blogėjanti sveikata ir silpstantis regėjimas. „Mano gyvenime jau vis daugiau praeities ir vis mažiau ateities...“, - prasitarė jis. Tačiau, nepaisant vis greičiau bėgančio laiko, J.Bosas su optimizmu žvelgia į rytojų ir džiaugiasi kiekviena nugyventa diena. Nors, pasak jo, kad ir kaip gražiai begyventume, beprasmybės jausmo vargu ar galime išvengti.

 
Pasak jo, gyvenimo prasmės žmonės pradeda ieškoti tada, kai juos užklumpa netikėti išbandymai: nesėkmės, ligos, artimų žmonių praradimai, o supranta tai kiekvienas skirtingai. „Vienam gyvenimo prasmė – tikslo siekimas, kitam – šeima, trečiam – darbas, - tvirtino daug pavasarių sulaukęs senjoras. – Žmogus savo gyvenimo prasmę turi surasti pats. Jei širdyje jaučiame džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ką darome, kuo tikime, kaip gyvename – tai matome ir gyvenimo prasmę, nes ten, kur gyvenimo tuštybė ir bjaurastis – apie gyvenimo prasmę neverta net kalbėti.“

Darbas ir žinios švietimo darbuotojo gyvenime buvo visų jo neišsenkančių idėjų ir veiklos šaltinis. Jis mokė vaikus ir pats mokėsi. Iš Kauno mokytojų seminarijos J.Bosas parsivežė pradinių klasių mokytojo diplomą, o Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijo mokytojo humanitaro kvalifikaciją. Toliau tobulinosi įvairiuose seminaruose ir kursuose, perskaitė ir į savo biblioteką surinko daugybę knygų. Ne veltui sakoma: „Kas daug skaito, tas turi ir kitam ką papasakoti“. Galbūt todėl, išėjęs į užtarnautą poilsį, jis ėmėsi knygų leidybos, kad  ateinančioms kartoms paliktų savo rašytinius šaltinius apie tą kraštą, kuriame gimė, augo ir gyveno. 1999 metais J.Bosas išleido pirmąją savo knygą „Zanavykų švietimo kelias“, 2001 metais – „Sudargo istorija ir kalendorius“. Po trejų metų dienos šviesą išvydo dar dvi jo knygos – „Sudargas“ ir „Pervazninkų metai“. Šakių 410 metų sukakčiai ir Lietuvos vardo 1000 – mečio paminėjimui 2009 metais J.Bosas skyrė knygą „Zanavykijos pradinės mokyklos“, linkėdamas, kad ši taptų testamentu Zanavykijos žmonėms. „Kas negerbia praeities, praranda ateitį. Kas sunaikina šaknis, negali augti“, - priminė knygos autorius, sugrąžindamas į praeitį, iš kurios mes visi atėjome.

Pažinimo troškimas, noras pamatyti, išgirsti, atrasti paskatino ilgamečio švietimo darbuotojo aistrą keliauti. Beje, jį galima pavadinti tikru laimės kūdikiu, mat apkeliavęs ne tik visas tuometinės Tarybų Sąjungos šalis, J.Bosas vienas iš nedaugelio tuometinės santvarkos piliečių turėjo galimybę pamatyti ir užsienio kraštus. Galima sakyti, jis apkeliavo beveik pusę pasaulio - pabuvojo Bulgarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Maltoje, Alžyre, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir net Indijoje.

Ši stebuklų ir mistikos kupina šalis nesiliovė žavėti kiekviename žingsnyje ir iš Vakarų atvykusiam keliauninkui paliko patį didžiausią įspūdį. „Kontrastas tarp skurdo ir prabangos, tarp gėrio ir blogio, tarp senojo ir naujojo pasaulio toks neįtikėtinas ir toks akivaizdus. Visos kelionės metu mus būriais lydėjo vaikai, - prisiminė jis. – Jiems išdalijome daugybę mielų niekučių. Stebino jų sąžiningumas ir nuoširdumas - visos kelionės po Indiją metu nedingo nei vienas mūsų daiktas.“

„Kas žino, ar aš šiandien būčiau tuo, kuo esu, jei nebūčiau karui baigiantis išvežtas  priverstiniams darbams į Vokietiją, o vėliau paimtas į Raudonąją armiją – į tėvelių namus sugrįžau tik po pusšeštų metų“, - spėliojo garbaus amžiaus sulaukęs senjoras. Pasirodo, labai religingi J.Boso tėvai tikėjosi, kad jų jaunėlis sūnus, daug metų klaupčiuku patarnavęs Šv.Mišioms vietinėje Sudargo bažnytėlėje, vieną dieną taps kunigu. Nepaisant neišsipildžiusių tėvų svajonių, jų sūnus Zanavykijos žemėje tapo žymiu ir visų gerbiamu žmogumi. „Nežinau, koks būčiau buvęs kunigėlis, bet niekada nebuvau netikintis. Su žmona Sofija (taip pat mokytoja) Kauno Arkikatedroje priėmėme bažnytinę santuoką, namuose visada šventėme ir Šv. Kalėdas, ir Šv.Velykas. Pakrikštijome visus keturis mūsų vaikus – dukrą ir tris sūnus, kurie buvo auginami tikėjimo dvasioje, su bažnyčia palaidojome ir tėvelius, - pasakojo J.Bosas. – Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis išlikau tikintis ir iš to sėmiausi jėgų. Dievas ir tikėjimas, kaip darbas ir šeima, užėmė svarbiausią vietą mano gyvenime.“