Asta GVILDIENĖ

Spalio 10 dieną Šakių kultūros centre vyko konferencija „Šakių rajono kaimo bendruomenių bendruomeniškumo ir savanorystės skatinimas“. Ją organizavo rajono bendruomenių centrų asociacija, pakvietusi aktyviausius bendruomenių narius ir jaunimo atstovus pasidalyti savo gerąja patirtimi, pasiklausyti, kaip jiems sekasi, kokios kyla problemos, buriant kaimo žmones bendriems savanoriškiems darbams.

Nuotr. A.Narkūnienė  (kairėje) ir L.Liutvinienė tvirtino, kad projektų rašymas ir įgyvendinimas – per didelis krūvis bendruomenių pečiams. Užsienyje šį darbą dirba etatiniai darbuotojai. Nemokamą šimto lapų projektų parašymą jos pavadino utopija.

Savanorystė – užkrečiama liga

„Savanorystė – tai užkrečiama liga. Kai ja apsergi – norisi vis daugiau ir daugiau daryti kitų labui, nelaukiant už tai jokio atlygio,- savo įsitikinimais dalijosi rajono bendruomenių centrų asociacijos (BCA) pirmininkė Grinutė Šnirpūnienė. - Džiaugiuosi, kad šia liga apsirgo ne tik dauguma rajono bendruomenių narių, bet ir dalis  savivaldybės darbuotojų bei jaunų rajono aktyvistų.“ Ji pakvietė konferencijos metu jaunimo atstovus, bendruomenių centrų pirmininkus pasidalyti savo patirtimi ir iniciatyvomis, papasakoti, kaip sekasi suburti tiek jaunus, tiek garbaus amžiaus sulaukusius žmones.

 
„Patsaunoris“ – programa jaunimui

Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos abiturientė Modesta Domeikaitė pristatė programą rajono jaunimui „Patsaunoris“, kuri suteikia galimybę užsiimti savanoriška veikla. „Kiekvienas savanoris, padėdamas kitiems, padeda ir sau, nes gali pats asmeniškai tobulėti, susirasti naujų draugų, bendrauti su įdomiais žmonėmis, netgi įgyti profesinės patirties,- teigė ji. – Darbdaviai šiandien ieško patirtį turinčių darbuotojų, tačiau jaunas, ką tik mokslus baigęs ir negalintis įsidarbinti žmogus neturi patirites. Taip sukasi užburtas ratas – negali įsidarbinti, nes neturi patirties, o negauni patirties, nes negali įsidarbinti.“ M.Domeikaitės manymu, šią problemą galima išspręsti savanoriaujant. Juo labiau, kad net dešimt rajono įstaigų sutiko priimti jaunus žmones, norinčius savanoriškai padirbėti. Tai rajono savivaldybė, Šakių seniūnija, Šakių rajono viešoji biblioteka, Šakių rajono psichologinė – pedagoginė tarnyba, VšĮ Šakių ligoninė, Jaunimo kūrybos  ir sporto centras, Zanavykų krašto muziejus, Šakių kultūros centras ir Šakių policijos komisariatas. Plačiau susipažinti su kiekvienos įstaigos reikalavimais ir siūlomomis galimybėmis galima internetinėje svetainėje www.patsaunoris.lt. Pasak M.Domeikaitės, netiesa, kad provincijos jaunimas gali save realizuoti tik emigravęs į kitą šalį, kad neturi galimybių savo rajone užsiimti mėgiama veikla ir susirasti darbą – mažuose miesteliuose taip pat galima mokytis ir tobulėti.

Šakių krašto vietos veiklos grupės (VVG) pirmininkas Algimantas Damijonaitis įsitikinęs, kad kaimo bendruomenių įgyvendinami projektai – taip pat savanoriškos veiklos pavyzdys. Mat aktyviausi bendruomenės nariai be jokio atlygio pluša ne tik kol parašo patį projektą ir sutvarko visą šūsnį popierių, bet ir kol jį įgyvendina, atsiskaito Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Jis pasidžiaugė, kad iki 2013 metų pabaigos bus įgyvendinti net 59 VVG projektai, finansuojami ES lėšomis, savivaldybės parama ir savanorišku bendruomeniečių darbu. Pasak A.Damijonaičio, daugelis bendruomenių įgyvendina ne po vieną, o po keletą projektų ir tik trys - Bliuviškių, Turčinų ir Žvirgždaičių bendruomenės visai nesusidomėjo galimybėmis pasinaudoti europiniais pinigais. „Šiuo metu dar galima pateikti paraišką vieno projekto įgyvendinimui, nes Žvirgždaičių bendruomenei nepateikus projekto, liko nepanaudota apie 620 tūkst.litų, - informavo VVG pirmininkas, prašydamas ilgai nedelsti, kad liktų laiko projekto vykdymui. „Ateityje, kad bendruomenės save išsilaikytų, turės užsiimti verslu. Kad tai įmanoma, rodo ir užsienio šalių patirtis, kur vėjo jėgainės, vaistažolių rinkimas ir pardavimas jau tapo kasdiene veikla, - kalbėjo A.Damijonaitis. – Gaila, jog kai kurios seniūnijos vis dar pasyvios ir mažai prisideda prie bendruomeniškos veiklos.“

Bendruomenės dalijosi gerąja patirtimi

Įgyvendinamais projektais ir gerąja patirtimi konferencijos metu dalijosi Veršių bendruomenės centro pirmininkė Laimina Auštrienė. Apie savanorystę, kaip bendruomeniškumo išraišką, kalbėjo Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė. Kaip dirba ir skatina jaunimo iniciatyvas Girėnų bendruomenė, savo pranešime informavo girėniškė Irena Šakėnienė. Apie bendruomeniškumo ir savanorystės skatinimą Kriūkuose dalijosi bendruomenės pirmininkė Lidija Liutvinienė, kuri teigė, kad bendruomeniškumas ne kokia nors naujovė, o pati seniausia kaimo apraiška.  „Nuo seno kaime visi žinojo, kas pas ką gimė, kas kur mirė, kam reikia eiti pagelbėti, - tvirtino ji. – O kad žmogui negera būti vienam – tai parašyta ir Pradžios knygoje. Todėl ir buriamės. Tačiau mus jungia ne geografinė padėtis, o pasitikėjimas ir bendri darbai, turėjimas ne tik savo AŠ, bet ir savo MES.“ Pasak L.Liutvinienės, kad būtų rezultatas bendruomeniškoje veikloje reikia veikti taip, kad vienas plius vienas būtų lygu trims, nes tik bendraujant galima tiek daug pasiekti. Ne veltui sakoma, kad stipri bendruomenė – tai vaistas nuo depresijos, alkoholizmo ir visų ligų.

Bendruomenių nariai, pabuvoję užsienyje ir užmezgę draugiškus ryšius su Slovėnijos, Austrijos ir kitų šalių bendruomenėmis, stebėjosi, kad ten žmonės į bendruomenes buriasi pagal savo pomėgius, renkasi, bendrauja ir dirba tikrai ne tokius darbus kaip Lietuvos bendruomenės. „Slovėnijoje niekas visuomeniniais pagrindais projektų nerašo ir finansinių reikalų netvarko, o pas mus viskas nuo A iki Z užkrauta ant bendruomenių pečių, - dalijosi L.Liutvinienė. – Manau, ir pas mus projektinius darbus galėtų tvarkyti vietinė valdžia, o bendruomenės turėtų būti tik pagalbininkai ir patarėjai, nes situacija, kuri yra dabar – nenormali. Per didelius darbus žmonės neturi laiko bendrauti, praranda ryšį vieni su kitais.“ L.Liutvinienei pritarė Keturnaujienos bendruomenės centro pirmininkė Aldona Danutė Narkūnienė, patikinusi, kad ir Austrijoje projektus rašo ir įgyvendina ne bendruomenių nariai, o etatiniai darbuotojai. „Patikėkit, austrai tokio mūsų projektų rašymo ir įgyvendinimo nesuprato. Neužkrautas kitų šalių bendruomenėms toks didelis krūvis. Baigiam perdegti ir pavargti, o jaunų žmonių pamainos, kuri  savanoriškai taip dirbtų, dar nesimato. Šimto lapų projektų parašymas nemokamai – kažkokia utopija ne iš šios žemės, - kalbėjo ji. – O kiek lapų reikės dar parašyti atsiskaitant už projektų įgyvendinimą? Iš tiesų, esame ne visagaliai...“ Šioms mintims plojimais pritarė ir kitų bendruomenių lyderiai, pavargę nuo savanoriškos veiklos maratono.