baneris leidinys

sakalauskieneAsta GVILDIENĖ
 
Kasdien sutinkame daug žmonių, kurie linkę nuolat dejuoti ir skųstis, kad visi aplinkui blogi, kad pinigų mažai, kad šiame gyvenime nėra nei laimės, nei džiaugsmo. Išgirdus garbaus amžiaus sulaukusios Bronelės Sakalauskienės pasakojimus, supranti, kad mūsų patiriami kasdieniai vargai nėra tokie jau ir dideli, palyginus su pokario metų gyvenimu.
 
Nuotr. Bronelė įsitikinusi, kad visus sunkumus ištverti jai padėjo tikėjimas.  
 
Dirbo už stogą virš galvos
 
Iš Būblelių krašto kilusi Bronelė, kuriai kovo mėnesį sueis jau 82 metai, kaip šiandien prisimena ir karo, ir pokario metus. Sunku mums įsivaizduoti, kiek tada žmonės vargo matė, kai „ant kojų stojosi“. Dar vaikystėje jai teko ir samanę virti, ir pas senyvą žmogų šeimininkauti, kad tik stogą virš galvos turėtų ir pavalgyti gautų. Sulaukusi  vos 15 metų, keturis skyrius baigusi mergaičiukė įsidarbino mašininke Plokščių valsčiuje. Bronelė gerai prisimena - visus dokumentus rašė ranka, nes jokios spausdinimo mašinėlės valsčiaus kontora neturėjo... Tik skambus pavadinimas - mašininkė. Tačiau tada juokinga nebuvo – vis šiokia tokia galimybė išgyventi.

Teko ir raides surinkinėti

Pasak Bronelės, sunkiausia jai buvo tada, kai apsivedė brolis ir ji liko vienui viena. „Atvežė mane į Šakius ir paliko, - prisimena ji. – Brolis šiek tiek pažinojo laikraščio „Tikruoju keliu“ (dabar „Draugas“) redaktorių Petrą Valaitį, buvo kalbėjęs su juo dėl darbo, tai tiesiai ten ir nuėjau. Kadangi išsilavinimo jokio neturėjau, priėmė mane dirbti raidžių rinkėjo mokine. Prie spausdinimo preso tada dirbo broliai Gediminas ir Vitas Stikliai. Buvau imli, tai per porą mėnesių pakilau iki septintos kategorijos specialisto.“ Bronelė pasakojo, kad surinktą laikraštį reikėjo nunešti peržiūrėti Partijos vykdomojo komiteto sekretoriui Juozui Gurskiui, be kurio leidimo negalėjo spausdinti. Šis darbas buvo patikėtas jai. Kadangi visa leidyba vykdavo naktį, tai bėgdavo iš redakcijos per tamsą  tekina į kitą miesto galą (už dabartinio ūkininkų turgaus) ir grįždavo su pataisymais atgal. Nepaisant sunkaus darbo, Bronelė mėgo vis ką nors rašinėti. Tai straipsniuką, tai eilėraštuką kokį greitai brūkštelėdavo. Pamatė redaktorius ir perkėlė į korespondentų skyrių.

Išeidavo dviem – trim dienoms

Šiandien nelabai įsivaizduojame, kaip dirbo anų laikų korespondentai. Juk nebuvo tada ne tik automobilių, niekas dviračio neturėjo. Bronelė pasakoja, kad medžiagos straipsniams rinkti  išeidavo pėsti dviem – trim dienoms. Be nakvynės, be maisto. Po keletą kaimų per dieną apeidavo. Paklausus, ar viena tokius atstumus vaikščioti nebijodavo, Bronelė patikino, kad tada net tokia mintis į galvą neateidavo, jog kas užpulti ar nuskriausti galėtų. Juk darbuotojams išėjus, tuščiame valsčiuje likdavo vienui viena. Čia pat ir pernakvodavo ant suolo. O tada  ir vėl į kelią. „Smagiau būdavo, kai eidavom kartu su Mele Skaisgiryte. Dainuodavom visą kelią, - prisimena Bronelė. – Ji pirmiau manęs pradėjo dirbti, tai gudresnė buvo, mane pamokydavo, patardavo, ko klausti. Žmones pokario metais nesunkiai prakalbindavome. Sakyčiau, jie buvo nuoširdesni nei šiandien. Tik labai skurdžiai gyveno, maisto mažai turėjo. Kartais koks geras žmogus pasiūlydavo pernakvoti, prie stalo pakviesdavo. Matydavau, kad šutbulvių jiems patiems vos užtenka, kaip aš dar galiu imti ir valgyti.“ Pasak pašnekovės, ji daugiausiai apie žemės ūkį rašė. Kai pradėjo kurtis kolūkiai, vedamieji straipsniai buvo apie juos – kiek grūdų prikūlė, kiek pieno primelžė, kiek runkelių užaugino.
 
Gyveno palėpėje po skylėtu stogu

„Gyvenau to paties namo, kur buvo įsikūrusi redakcija (šiandien Visuomenės sveikatos centras), palėpėje. Pro sušaudytą stogą žiemą ant manęs snigo, o rudenį lijo. Turėjau tik pataliukus, kuriais užsiklodavau, - pasakojo Bronelė. – Kiek laipsnių lauke, tiek ir mano palėpėje. Prisimenu, kad ryte pabusdavau prišalusiais plaukais. Nebuvo, kur praustis. Vandens pilname namo rūsyje su žvyru plaudavomės dažuotas ir švinuotas nuo raidžių rinkimo rankas. Jos buvo tokios pat juodos, kaip ir tas vanduo į kurį plovėmės.“ Iš tiesų, ar tie, kas šiandien skundžiasi, gali įsivaizduoti tokį gyvenimą? Bronelė be galo dėkinga labai geros širdies moterėlei Bacevičienei (deja, jos vardo neprisimena), kuri ją pamačiusi pagailėjo ir į savo mažą kambarėlį gyventi parsivedė. Kartu glaudėsi ir jos sūnus, su kuriuo Bronelė kartu dirbo redakcijoje. Nors patys sunkiai vertėsi, maistu su ja dalijosi ir įkurdino miegoti ant zelikio.  

Neturėjo ką valgyti

Prakalbus apie maistą, Bronelė sunkiai atsiduso. „Už korteles savaitei gaudavau duonos kepaliuką, bet jį suvalgydavau per tris keturias dienas, - pasakojo ji. – O savaitėje juk septynios dienos. Per savaitę tris dienas tekdavo badauti. Pirmą dieną būdavo sunkiausia. Atrodo, taip nori valgyti, kad  neiškęsi, o antrą, trečią dieną jau apsiramini. Kai redaktorius pamatė, kaip aš gyvenu, išreikalavo man limitinę kortelę, už kurią mėnesiui dar gaudavau 1 kg cukraus ir pusę litro aliejaus. Parduotuvių tada nebuvo. Truputį maisto nusipirkdavau turgelyje. Taip ir gyvenau pusbadžiu.“ Pasak Bronelės, kai būdavo visai alkana eidavo kartu su drauge Melyte pas ją į namus. „Eidama galvodavau, kaip jai gerai, kad turi abu tėvelius ir mama jai valgyti kasdien paruošia. Vis tikėjausi, gal ką nors duos ir man, - atviravo ji. – Būdavo išima kugelį, po krosnimi iškeptą, o kvepia, o kvepia, kad man nevalgiusiai net silpna darosi. Kad nors gabalėlį būtų kada pasiūlę. Niekada. Turėdavau laukan išeiti, kad nenugriūčiau.“ Bronelės abu tėveliai buvo jau mirę. Ji du brolius ir seserį turėjo, tik su jais nesusitikdavo, tad savų pagalbos nebuvo ko tikėtis.
 
Atsikvėpė įsidarbinus kasininke

Pasak Bronelės, 1948 metais ji lengviau atsikvėpė, nes išėjo dirbti kasininke į Partijos vykdomąjį komitetą (šiandien tame pastate įsikūręs „Audros“ sporto klubas). Pakeitė darbą, nes labai mokytis norėjo. Tai, pasak jos, buvo vienintelė galimybė kažko pasiekti. Ir tada bemoksliui būdavo sunku rasti geresnį darbą. „Gal tuo laiku buvo lengviau įsidarbinti, nes žmonių mažiau buvo, - teigė pašnekovė. – Juk pirmąją pokario žiemą Šakiuose tik apie 300 gyventojų suskaičiuota.“ Ji prisimena, kad eidavo ir eidavo pas tuometinį Švietimo skyriaus vedėją Balį Eišvydį ir vis klausdavo, kada vakarinė mokykla bus atidaryta. Koks džiaugsmas buvo, kai Bronelė galėjo į mokyklos suolą atsisėsti, to šiandien niekas nesupras...  „Pasikeitęs gyvenimas turėjo ir savo pliusų, ir minusų, - prisimena pašnekovė. – Pliusas tas, kad man skyrė atskirą kambarėlį ir pagaliau pirmą kartą turėjau savo stogą virš galvos. Be to, ir vaikščioti jau po svietą nereikėjo, darbas buvo vietoje. Minusas – mažesnis atlyginimas. Dirbdama korespondente algos gaudavau 70 rublių, o kai perėjau į Partijos komitetą - 40 rublių. Tada reikėjo labai skaičiuoti, ką ir kur pirkti, ko šiandieniniame gyvenime mes dažnai neįvertiname.“ Nesidžiaugiame tuo, ką turime, nematome to, kas yra šalia mūsų. Ne vienas klausiame, kodėl vieni žmonės sudėtingesnėse situacijose palūžta, o kiti tik dar labiau sustiprėja? Kodėl vieniems pasaulis sugriūva, o kiti randa jėgų pakilti ir toliau gyventi? „Tikėjimas ir malda man neleido palūžti. Kai būdavo sunku, vis kartodavau „Tėve mūsų...“, - įsitikinusi Bronelė. - Jei ne Dievas, manęs šiandien jau nebūtų.“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos