Vaikystėje svajojau būti mokytoja, pardavėja arba siuvėja. Viena iš šių svajonių išsipildė. Baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Vilniaus edukologijos universitetas) ir kurį laiką mokiau vaikus geografijos. Dabar anūkas eina mano pėdomis ir toje pačioje aukštojoje mokykloje studijuoja anglų kalbą. Prisimenu, vaikystėje buvo labai įdomi siuvėjos profesija. Mama bardavosi, kad žirkles atšipindavau kirpdama ir siūdama lėlėms drabužėlius iš didelių lapų. Tačiau savo darbinę veiklą pradėjau būdama pradinės mokyklos mokytoja, o baigiau Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste. Taigi, manau, kad daugiau ne svajonės vedė per gyvenimą, o likimas. Tik ir ten, ir čia teko daug dirbti su vaikais, įsiklausyti į jų nuomonę.

 

Kartais ir tėvai, ir aplinkiniai pamiršta, kad mes, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, esame vaiko gynėjai ir advokatai. Tai vienintelė įstaiga, ginanti vaikų, o ne tėvų teises. Vaikai blogais negimsta.  Gyvenimas taip sutvarko, kad jie tokiais tampa, kad jiems reikia kovoti už save, kad jie lieka vieni su savo išgyvenimais ir bėdomis. Todėl mūsų darbe - svarbiausia mokėti susitarti, mokėti kalbėtis su vaikais. Ypač juos paimant iš girtaujančių tėvų, kai turi jiems paaiškinti, kodėl reikia iš namų išvažiuoti, kodėl reikia padėti tėvams sveikti, - tai yra didelis menas.  Kai vyksta skyrybų procesas, taip pat tariesi su vaikais, mėgini išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų jie nori likti gyventi. Iš savo patirties žinau, kad dažniausiai vaikai nori gyventi su abiem tėvais, tačiau tėvai tvarko savo gyvenimus ir vaikų nuomonės nepaiso. Aš patarčiau tėvams, kurie neturi didelių bėdų, išsiskirti tada, kai vaikams sueis aštuoniolika metų. Jiems dar liks gražaus laiko susitvarkyti savo gyvenimus, o dabar jų abiejų reikia vaikams. Ir tėtis, ir mama – vienodai svarbūs.

Vaiko teisių apsaugos specialistas turi dirbti taip, kad vaikai pagalbos ieškotų ne gatvėje, o ateitų būtent pas jį. Mano manymu, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, tačiau tam reikia labai  mylėti vaikus ir būti sąžiningam, nes vaikai veidmainystę labai greitai pajunta. Apgauti gali vieną kartą, tačiau kitą kartą jau niekas tavimi nebetikės. Taigi sąžiningumas ir teisingumas – tai kertiniai Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto bruožai, be kurių negali čia dirbti. Tu turi būti jautrus ir girdėti kitą žmogų. Kitaip nepajusi jo skausmo. Iš kitos pusės, turi būti be galo stiprus, nes ant tavo galvos krenta gausybė priekaištų, daugybė nepamatuotų kaltinimų, kuriuos reikia atlaikyti. Be to, reikia mokėti ir pačiam būti pakančiam, mokėti atleisti ir nesinešioti nuoskaudų dėl grubaus žodžio, dėl pakelto balso ar neteisingo kaltinimo.

 

Palyginusi situaciją šeimose prieš 13 metų ir dabar, galiu drąsiai pasakyti,  kad ji pasikeitė. Ir pasikeitė blogyn. Jei anksčiau sudrausminti tėvams, užtekdavo į šeimą atvažiuoti Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams ir jie pasitaisydavo, dabar gi toks apsilankymas mažiausiai padeda. Prisimenu tuos metus, kai tekdavo dirbti ir naktį, kartu su policija važiuoti ir iš girtaujančių tėvų paimti vaikus. Tėvai kitą rytą dar prieš 8 val. laukdavo prie kabineto durų, gailėdavosi, prašydavo sugrąžinti vaikus. Daugelis iš jų tikrai pasikeisdavo, susitvarkydavo ir laikydavosi įsipareigojimų. Dabar gi, kartelė nukrito žemyn – iki teismo. Laikinajai globai paimtas iš šeimos vaikas nieko nebereiškia. Tėvai žino, kad iki metų laiko vaikus prižiūrės paskirtas globėjas, tad galima niekuo nesirūpinti, galima toliau girtauti, net nesivarginti lankyti savo vaikų. Tik gavę kvietimą į teismą, jie tarsi atsikvošėja. Jei anksčiau tėvai į teismą ateidavo be advokatų, tai šiandien, atvirkščiai. Suprantu,  kiekvienas turi tokią teisę, tačiau iš žmogiškosios pusės pamąstau, juk mes  patys sau advokatai. Reikia tik mylėti savo vaiką, gydytis, keistis ir tada nereikės jo per teismą susigrąžinti į šeimą. Šiandien teismas tapo prevencine priemone, bet kas bus toliau, kai neturės reikšmės ir teismai? Kas kaltas, kad tėvai patys nemoka gyventi ir to neišmoko savo vaikų? Juk ką vaikas matys šeimoje, toks ir bus. Ką pasėsi, tą ir pjausi.

Manau įstatymus turėtų kurti praktikai, o ne teoretikai. Tada tie įstatymai tikrai veiktų. Dabar gi daug jų parašytų tik todėl, kad būtų parašyta. Prisiklausome vakarietiškų teiginių, kaip pavyzdžiui, kad vaikas turi augti šeimoje ir nežiūrime, kokioje šeimoje jis auga. Jei būtų suteiktos visos sąlygos rizikos šeimų priežiūrai, jei jos turėtų po atskirą socialinį darbuotoją ir reguliariai gautų visų kitų specialistų konsultaciją, tada tai įmanoma. Kol kas mes tokių sąlygų neturime, todėl dažnai privalome  griebtis ir tokių galbūt nelabai humaniškų priemonių, kaip vaikų paėmimas iš šeimos. Manyčiau, tokiu atveju tėvams turėtų būti paskirtas priverstinis darbas, jei kitaip jie savo vaikų išlaikyti nesutinka. Pasižvalgykime po kaimyninę Baltarusiją. Kad ir koks būtų nepopuliarus pas mus  Aleksandras Lukašenka, bet jo įsakymas – pasodinti tėvus, iš kurių atimtos tėvystės teisės, į kalėjimą, kur jie turi dirbti, kad atsiskaitytų valstybei už vaikų išlaikymą, tikrai veiksmingas. Tačiau mūsų valstybė yra humaniška. Mes neturime tokių įstatymų. Todėl ir tėvai po vaikų paėmimo iš šeimos gyvena toliau lyg niekur nieko, tokį patį gyvenimą, net nesiruošdami pasikeisti. Dažnai jie nesivargina net savo vaikų, gyvenančių globos namuose, aplankyti.

 

Tikrai ne tiems, kurie tingi dirbti, kurie iš socialinių pašalpų įsigyja namuose televizorius, kompiuterius ir išmaniuosius telefonus, tačiau apie darbą ir negalvoja, nes jiems dirbti neapsimoka. Įstatymai turėtų būti nukreipti tų šeimų paramai, kuriose tėvai daug dirba, bet kurioms trūksta 5 ar 10 litų, kad gautų socialinę paramą. Tačiau tokių šeimų tėvai niekada pašalpos ir neateis paprašyti. Jie iš paskutiniųjų vargs, nuskriaus vaikus, negalėdami jų į mokamą būrelį išleisti, bet niekada nepaprašys pinigų. Tokias šeimas socialinės tarnybos darbuotojai turi žinoti visas. Įstatymai turi būti jų pusėje, o ne tinginių, nedirbančių žmonių pusėje. Jei kaime gyvenantis žmogus nei daržovių, nei vištų neaugina, tik maigo telefoną ar televizoriaus pultelį, tai kam padėti tokiam tinginiui.

Negaila. Juk ir mokiniui, kuris baigia paskutiniąją mokyklos klasę ar studentui, apsigynusiam diplomą, niekas neleidžia ten pasilikti. Jis pasiima baigimo dokumentą ir išeina. Ir darbe tas pats. Ateina laikas ir turi išeiti. Vadinasi, šitas etapas jau praėjo. Ateina kitas. Aš išeinu ilsėtis, o mane pakeičia kiti – jauni, tačiau šį darbą išmanantys ir darbštūs specialistai. Nors čia išdirbau 13 metų, tačiau prisiminkime tą skambią frazę: „Nepakeičiamų nėra. Yra tik nepakeisti.“  Manau jau turiu teisę pailsėti, sugrįžti prie savo pomėgių, kuriems dirbant tiesiog nelikdavo laiko, pasidžiaugti artimų žmonių bendryste, pakeliauti.